Šv. Roko atlaidai Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje

Būtų sunku rasti kraštietį, kuris neturi gražių vaikystės prisiminimų apie Šv. Roko atlaidus Kaimelyje. Kiekvienam nuo mažų dienų tai – didelė šventė, kurios laukti verta. Minia išsipusčiusių žmonių, giminių susitikimai, svaigus smilkalų kvapas, procesija aplink bažnyčią, ryškiaspalviai saldainiai ir loterijos be pralaimėjimo. Ir šiemet vėl viskas taip pat, bet jau vis kitaip. Greitas gyvenimo tempas beveik nepalieka vietos šventės laukimui ir laimė, jei dar yra laiko ir sveikatos joje sudalyvauti. Atlaidų veteranų akimis žmonių susirinko ne per daugiausiai, nors buvo ir stovinčių ant laiptų, ir nuo saulės kaitros besislepiančių šventoriaus šešėliuose, o dėl puikios akustikos, mišias girdėjo visi norintys.

Garbūs, bet paprasti svečiai

Šv. Roko atlaidų proga Kaimelio parapijoje svečiavosi net trys kunigai: Šv. Mišias vedė Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktorius kunigas – vienuolis Artūras Sederevičius ir Gelgaudiškio parapijos klebonas Kęstutis Sprangauskas, o klausykloje talkino Sintautų ir Slavikų bažnyčių klebonas Donatas Rolskis. Kaimelio parapijos klebonas Zenonas Stepanauskas naudojosi proga pabendrauti su parapijiečiai.

10-tos valandos pamaldas vedęs Gelgaudiškio parapijos klebonas Kęstutis Sprangauskas sakė nenorįs kartoti pernykščio atlaido pamokslo apie Šv. Roko gyvenimą ir tikįs, kad parapijiečiai tai puikiai žino, patys ima šventųjų gyvenimus, kaip pavyzdį. Visgi trumpai priminė, kad Šv. Rokas žinomas tuo, jog nepabijojo maro ir slaugė, gydė juo sergančius, vėliau pats apsikrėtė, bet buvo stebuklingai išgydytas. Esą ir dabar žmones nuo kitų dažnai atbaido įvairios „ligos“ ir pamirštama padėti artimui. Kunigas siekė pamokslu uždegti širdis ir skatino tikinčiuosius pažvelgti siela į tai, kas vyksta aplink, ko gal nepastebime ir papasakojo dvi pamokančias istorijas. Apie tai, kaip žmonės kartais girdi ne tai, ką turėtų girdėti, kaip jie nebegirdi svarbių ar net esminių dalykų. Jis kvietė atverti savo sielos, savo širdies ausis. Kita istorija pamokė, kad kiekvienas turėtų mokytis ir tobulėti kasdien, kasdien žengti bent žingsnį link savo tikslo. Taip, kaip kiekviena malda suteikia Dievo malonės, vilties ir veda dieviškosios palaimos link.

Rytinėse mišiose giedojusios mergaitės, lyg angelėliai, lengvais balseliais nuspalvino bažnyčios skliautus pakilia, šviesia nuotaika. Pagrindinėse mišiose giedojo gausus vyresnių parapijiečių būrys. Abiems chorams vadovavo vargonininkė Kristina Valaitytė.

12-tos valandos pamaldas vedė Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktorius vienuolis kunigas – vienuolis Artūras Sederevičius. Kunigas skatino išmintingai naudoti laiką ir pasakojo, kuo skiriasi išmintingumas prieš Dievą ir žemiškame pasaulyje, kuo kitokia yra Dievo duona, lyginant su kasdiene. Pasak jo, net norėdami būti panašūs į šventuosius žmonės dažnai sustoja pusiaukelėje, nes pritrūksta tikėjimo. Jis patarė nebijoti abejonių – būtent jos padeda atrasti save, savo vietą Dievo plane. Prisipažino, kad ir pats ne retai suabejoja tikėjimo tiesomis, tačiau tikįs, kad būtent jos, jų išsklaidymas sustiprina tikėjimą. Jo teigimu, ne tik patys žmonės nori būti išmintingi, to paties jiems nori ir Dievas, tačiau dažnai tai nėra tas pats. Dievas veda link vidinės ramybės. Kunigas patarė vakare, kol dar neima miegas, peržvelgti dienos įvykius, nuveiktus darbus ir stebėti, kas padaryta Dievo ar dėl Dievo. Jis tikino, kad būtina dalintis savyje Dievo sudėtais turtais, būti bendruomeniškiems, veikti kartu – juk tokia Dievo tvarka.

Svarbiausios vasaros iškilmės

Tikriausiai, dabar tai didžiausia šventė tiems, kurie atsidavę ūkio darbams, namams, šeimai ir net save pamiršta strimgalviais besisukdami su gamtos ratu. Nors net ir kasdien sąskaitas su Aukščiausiuoju suvedančioms močiutėms diena ypatinga, nes galima paklausyti besisvečiuojančio kunigo pamokslo, išgirsti ką novatoriško, iš miesto atvežto. Žinoma, tai proga ne tik, kaip sakoma, save parodyti ir į kitus pažiūrėti, bet ir susitikti tolimesniais giminėmis ar parapijos bendruomene, vienaip ar kitaip prisidėti prie šventinės procesijos. Ir išties bažnyčia puikiai pasiruošusi: tvarkinga ir išpuošta tiek viduje, tiek išorėje, viskas puikiai suorganizuota eisenai. Mažus pokyčius pastebėti gal ir sunku, tačiau akį savaime traukė gėlių vazonai priešais bažnyčią, atnaujinta tvora, vartai, o neseniai dažyti suolai tvoroje aplink bažnyčią puikiai tarnavo pagal paskirtį. Šiek tiek gaila užmiršto šulinio greta bažnyčios, tačiau vasariška kaitra stipriai nekankino. Derėtų išvardinti visų prisidėjusiųjų pavardes ir padėkoti už pastangas, bet didesnis „ačiū“ šią proga skirtas Remigijui ir Reginai Basčiams. Jie savo rankomis atnaujino bene pagrindinį atlaidų akcentą – vėliavas: restauruoti šventinių vėliavų kotai, ant jų padaryti nauji kryželiai, susiuvinėti vėliavų ir kaspinų įplyšimai.

Dovana parapijiečiams – koncertas

Po pamaldų tikintieji nesiskirstė, vyko pop klasikos muzikos koncertas.  Ansamblis „O sole mio” (Aida Valentienė – vokalas, Aušra Gakaitė – vokalas ir klavišiniai, Joana Tarasevičienė – smuikas) skaitė eiles ir atliko žinomus klasikos kūrinius. Trys žavios atlikėjos dar prieš pasirodymą prašė žiūrovų neploti, gerbiant bažnyčią, tačiau po kiekvieno atlikto kūrinio plojimai tik garsėjo. Kiduliečiai ir svečiai liko labai patenkinti tokia nekasdieniška, dvasinga programa.

Kita didelė šventė Kaimelio parapijoje – Šv. Arkangelo Mykolo atlaidai. Rugsėjo 27 dieną, Šv. Mišios vyks 12 val. Kviečiame iš anksto įtraukti šią šventę į savo planus.

Monika Būblaitytė