„Suviliojo juodoji rožė…“

Kovo 20 dieną Kidulių dvaro muziejuje buvo atidaryta Angelės Orlovskytės (1955 – 2014) keramikos šviestuvų paroda. „Suviliojo juodoji rožė…“ – tai paskutinieji, ilgai mintyse ir širdyje brandinti keramikės darbai, kurių pati jau nebesuspėjo pristatyti. Idėja gimė iš to, kad žiemą ir rudenį taip trūksta šviesos, norisi šilumos. Vykdydami jos paskutinę valią artimieji suteikė progą visuomenei išvysti paskutinius menininkės darbus. Paroda bus eksponuojama iki balandžio 8 dienos.

Angelė Orlovskytė – juodosios keramikos meistrė, Jurbarko tautodailininkų klubo „Mituva“ narė. Nuo 1983 metų tautodailininkų sąjungos narė. Surengusi 35 parodas, iš kurių 8 respublikinės, 5 užsienyje (Belgijoje, Maskvoje, Vietname, Meksikoje ir Prancūzijoje), 7 personalinės. Moters kelias į meną nebuvo tiesus. Spaudžiama griežtų tėvų, Angelė krimto ekonomikos mokslus tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Galiausiai nuo mažens buvęs polinkis menui nugalėjo ir, nors daug kas manė, kad jai pasimaišė protas, Angelė laikėsi savo. Keramikos amato išmoko dirbdama „Dailės“ kombinate keramikos ceche. Vėliau mokėsi pas senuosius Kuršėnų puodžius ir juodosios keramikos meistrą Stasį Mašalą Merkinėje. Juodosios keramikos dirbiniai unikalūs tuo, kad be glazūros tampa juodos spalvos, metalo stiprumo ir gražaus skambesio. Būtent šios technikos specifiškumas ir patraukė iššūkių nebijančią moterį. Nusprendusi tapti laisvąja menininke, išvyko dirbti į kultūros namus kaime, Radviliškio rajone. Iš meno išgyventi buvo sunku, todėl vėliau teko grįžti į Kauną, dirbti Vaikų ir jaunimo klube. Meilė menui neišblėso, o sunkumai ją tik dar labiau grūdino. Keramikos dirbtuvės ir kukli kaimiška buitis sielą traukė labiau, nei didmiesčio triukšmas.

1996 metais A. Orlovskytė apsigyveno Veliuonoje, kur manė radusi savo vietą po saule. Čia ją atvijo meilė, bet greit paaiškėjo, kad dviems meniškoms sieloms po vienu stogu vietos per maža. Vis gi širdis liepė likti arčiau gamtos ir atsiduoti menui. Keramikė aktyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje. Nuo 2006 metų dirbo vedėja Veliuonos krašto muziejuje. Aplinkinių noras išmokti minkyti molį, paskatino ją įkurti vaikų ir suaugusių „Keramikos mokyklėlę“. Nuo aktyvios bendruomeninės veiklos ilsėdavosi kurdama savo dirbtuvėse. Nors sau pasižadėdavo neparduoti gražiausių dirbinių, dažnai po parodų likdavo tuščiomis rankomis. Ji sukūrė daugybę vazų, dubenėlių, suvenyrų ir net mažų varliukų, turistų išsivežiotų po visą pasaulį.

Monika Būblaitytė