Naujoji bendruomenės valdžia: drąsus jaunimas ir nepalaužiami veteranai

Naujoji Kidulių bendruomenės „Vinkšnupis“ taryba atrodo išties nusiteikusi ne tik rimtai dirbti, bet ir tenkinti mažas kiduliečių užgaidas. Kartu su kiduliai.lt skubėdami užkirsti kelią gandams jie mielai sutiko prisistatyti ir pasidalinti savo mintimis apie dabartinę situaciją Kiduliuose bei viltis ir ateities planus naujuose postuose. Jaunieji trykšta entuziazmu ir nekantrumu kibti į darbus, o vyresnieji linkę ištyrinėti naujus vandenis ir tik tada nerti gilyn.

Martynas Mockevičius tapo bene didžiausia rinkimų į Kidulių bendruomenės „Vinkšnupis“ tarybą intriga. Jau pretenduodamas į tarybą dievagojosi, kad Kiduliai jo širdyje dar nuo vaikystės vasarų, nors čia gyvena dar tik ketvirtus metus, o gimęs – Alytuje. Kiduliuose jį laiko rimtas, ūkiškas darbas, bet vyras krūvio nebijo ir tiki, kad viskam ras laiko, nes noro turi apsčiai. Nors oficialiu bendruomenės nariu tapo tik prieš metus, sakosi dar iki tol domėjęsis jos veikla. Meilė Lietuvai ir savam kraštui lėmė ir M. Mockevičiaus norą prisidėti prie Kidulių „budinimo“ ir gražinimo. Jis teigia jau turįs patirties padedant organizuoti renginius ir visad mielai padeda, jei tik gali. Naujoms patirtims atviras vyras juokauja, kad šios pareigos – netikėta naujiena jam pačiam. Jis tiki, kad dabar turės daugiau progų prisidėti prie bendruomenės gyvenimo gerinimo ir susipažinti su naujais žmonėmis: „Tikiuosi prisidėti prie bendruomenes veiklos tiek idėjomis, tiek darbais. Juk visi turime minčių, kurias būtų naudinga paversti realybe.“ M. Mockevičius tiki, kad klaidų neišvengia nė vienas žmogus, todėl senosios tarybos kritikuoti neketina, o naujoje tikisi darnumo: „Tik dirbant vieningai ir susitelkus galima pasiekti gerų rezultatų.“

Aida Bunikytė – Lenortavičė didžiuojasi būdama grynakrauje kiduliete. Nors šiuo metu nedirba, tačiau netinginiauja. Prie visų rimtų savo įsipareigojimų mielai įtraukė ir postą bendruomenės taryboje. Jau net pati nepamena, kada įstojo į bendruomenę. Norėjo prisidėti prie Kidulių gražinimo ir ėjo paskui mamą. Seniai prisideda prie švenčių puošimo ir rankdarbių gamybos. Pretenduoti į bendruomenės tarybą sutiko suprasdama, kad „senimui“ reikia pailsėti ir mėgautis renginiais jau patogiai įsitaisius ant kėdės ar suolelio, o ne suktis užkulisiuose, kur verda darbas. A. Bunikytė viliasi, kad savo idėjomis ir darbais padės gražinti Kidulius. Dalinantis darbus vis juokaujanti, kad yra „prie meno“, moteris tiki, kad naujoji taryba dirbs išvien ir nekritikuos vienas kito už nugaros. Jos noras, kad visi kiduliečiai, įskaitant ir bendruomenės narius, būtų mažiau susiskaldę – vienas iš didžiausių iššūkių naujajai tarybai. „Norėčiau, kad žmonės matytų ir gerus darbus, o ne tik kas ko nepadarė ar kas ką blogai padarė,“- naujos pradžios viltimi dalinosi A. Bunikytė. Ji viliasi, kad bus nuveikta daugiau ir bus mažiau nesusikalbėjimo.

Ligita Bakūnovaitė, pedagogė, gimusi, augusi ir dabar gyvena Kiduliuose. Bendruomenės nariai juokauja, kad buvo trumpam pabėgusi, bet grįžo, o jei grįžo, tai ir liks. Ji dirba Jurbarke ir pusiau juokais, pusiau rimtai sako, kad laisvos tik šventos dienos. Moteris taip pat nepamena, kada tiksliai tapo bendruomenės nare: „Gal metai jau bus…“ Mat savo kūrybiškumu prie bendruomenės darbų ji prisidėdavo ir nebūdama nare. Pirmininkės siūlymo pretenduoti į bendruomenės tarybą ji sakosi negalėjusi nepriimti, o ir taip patiko padėti ir visur padalyvauti. Juokdamasi, kad yra “tik prie meno“, ji buvo vienbalsiai išrinkta į tarybą. Būtent tą ji ir žada bendruomenei – prisidėti iš meninės pusės: dekoracijų darymu, švenčių puošimu ir pan. L. Bakūnovaitė nuoširdžiai tikisi prie Kidulių gerovės prisidėti kuo tik galės. Žino ji ne tik įmantrių rankdarbių paslapčių, bet turi ir originalių idėjų, kuriomis ketina pasidalinti. Jauna moteris tiki, kad klaidos yra neišvengiamos ir net būtinos kiekvieno veikiančio žmogaus kelyje, todėl nesibaimina klysti ir iš to mokytis. Postus užleidžiančiai tarybai ji priekaištų neturi: „Jie labai stengėsi, darė kas geriau, bet mūsų pasyvioji seniūnijos gyventojų dalis, rodos, tik ir ieško progos įgelti.“ Iš naujai išrinkto pirmininko ji tikisi ne tik naujų idėjų, bet ir aktyvumo. Juk svarbu, kad ne liežuviu plaktų, o darbus dirbtų.

Virgilijus Bosas gimęs ir augęs Kiduliuose. Dėl darbo specifikos puikiai susipažinęs tiek su Šakių rajono, tiek su Jurbarko gyvosios kultūros specifika. Oficialiai bendruomenėje veikia jau gal porą metų, tačiau sakosi dar gerokai ankščiau prisidėdavęs prie įvairios veiklos. „Tai kaimynė, tai žmona paprašydavo padaryti kokį vyrišką darbą,“ – todėl dokumentų pasirašymas buvo tik formalumas. Neseniai pensininku tapęs vyriškis prisipažįsta, kad draugai jau ne kartą traukė per dantį, kad dabar turės daug laisvo laiko. Tame yra tiesos, todėl jis nesiginčijo ir su bendruomenės pirmininke Zita Janulaitiene, kuri pasiūlė jį kandidatu į tarybą. „Neturiu žalio supratimo,“ – gūžčiojo pečiais apie savo planus bendruomenėje paklaustas vyriškis, bet paaiškino, kad nori pirmiausia perprasti sistemą, suprasti, kaip kas veikia ir jau tada imtis savo idėjų pristatymo. „Yra laiko, yra minčių…“ – kalbėjo darbingai nusiteikęs kidulietis. Jis prisipažįsta, kad viskas jam nauja, kad dar daug kuo teks pasidomėti, tačiau nori pasiūlyti jaunimui ką nors patrauklesnio nei vien „Prisiminimų parkas“. Apie naująjį bendruomenės pirmininką jis irgi kalba labai paprastai ir vyriškai: „Padirbs kokį pusmetį, o jau tada bus galima vertinti, kaip sekasi.“ Noru prisidėti prie bendruomenės veiklos seniai degantis V. Bosas tiki, kad tik darnoje su seniūnijos valdžia ir bendruomene bus galima įgyvendinti rimtesnius planus ir jis nusiteikęs dirbti. „Tėvynės labui,“ – kaip pats juokauja.

Eglė Macijauskienė dar prieš išrenkama į tarybą juokėsi: „Mane, tikriausiai, žino visi, tik aš ne visus žinau.“ Ji taip pat turi gilias kidulietiškas šaknis. Dirba Jurbarke, rimtą ir atsakingą darbą, bet nevengia kartkartėmis ir papildomai padirbėti visuomenės labui, todėl ir į bendruomenę ją atvedė tas pats aktyvus visuotinio gėrio siekimas. Sakosi bendruomenei priklausanti nuo pat pradžių. Nors jos įkūrimo procese ir nedalyvavo, tikėjo, kad aktyvi bendruomenė Kiduliuose yra būtina: „Nieko nėra baisiau už abejingumą ir laukimą, kad problemos išsispręs savaime arba jas išspręs kas nors kitas.“ Moteris tikina, kad veiklos imasi visada, jei jaučia, kad iš jos pastangų bus naudos, todėl ir neprieštaravo Z. Janulaitienės pasiūlyta į tarybą. „Norėtųsi, kad žmonės nebūtų abejingi toms problemoms ir bėdoms, kurias matome kasdien, kad visiems būtų smagu gyventi mūsų krašte,“ – E. Macijauskienė norėtų, kad visi Kidulių gyventojai prisimintų esą bendruomenės nariai, nes „Vinkšnupis“ – tik asociacija. Veikli moteris įsitikinusi, kad reikia ieškoti to, kas vienija, o ne skiria: „Visiems būtų tik į naudą, jei žmonės nebijotų išsakyti savo idėjų, pasiūlymų ar pretenzijų.“ Ji norėtų, kad geresnė būtų ir pačių kiduliečių nuomonė apie savo gyvenvietę, o tie, kurie čia nebegyvena, nepamirštų iš kur kilo, kad čia visada yra laukiami. „Reikia įvertinti kiekvieną žmogų, aukojusį savo laiką ir sveikatą dirbant Kidulių labui, nežiūrint į tai, ar jie priklauso bendruomenei, ar ne. Ir padėkoti už idėjas, nemiegotas naktis, ieškant idėjų, kaip pagyvinti kiduliečių kasdienybę, ką padaryti jų gyvenimo kokybės pagerinimui. Iš bendruomenės ji labiausiai tikisi naujų idėjų, vienybės, tolerancijos, diskusijų, netgi ginčų, kad tik nebūtų abejingumo.

Belieka tikėtis, kad geri ketinimai ir drąsūs užmojai neliks vien žodžiais. Be abejo, „šeštąją nare“ likti, padėti ir patarti pasižadėjusi buvusi bendruomenės pirmininkė Zita Janulaitienė su savo ištikima trijų Astų komanda neleis naujajai valdžiai pamiršti prisiimtų pareigų. Tebūna kiekvieno kiduliečio pareiga ne tik sekti bendruomenės „Vinkšnupis“ veiklą, bet ir aktyviai joje dalyvauti, prisidėti prie bendros gerovės. Bendradarbiauti nusiteikusi naujoji taryba yra atvira kraštiečių pasiūlymams ir iniciatyvoms. Būkime vieningi!

Parengė Monika Būblaitytė