Laisvės gynėjų dienos minėjimas Kidulių dvare

Vėlų sausio 13-osios vakarą prie Kidulių dvaro buvo uždegtas atminimo laužas. Aplink jį susibūrę kiduliečiai paminėjo šią ypatingą dieną sugiedoję Tautinę giesmę.  Dainoms „Žemėj Lietuvos” ir „Brangiausios spalvos”  akardeonu pritarė pats jų autorius ir kompozitorius Kęstutis Vasiliauskas. Muzikantas džiaugėsi, kad dar yra patriotų, o darnus susirinkusiųjų choras įrodė – ir po 25 metų prie laužo, su trispalve rankose ir daina lūpose apima stiprus bendrumo jausmas.

Ronius Karopčikas, tuo metu aktyviai dalyvavęs Sąjūdžio veikloje Jurbarke, dalinosi įspūdžiais iš budėjimų Vilniuje sausio 11 – 12 dienomis. Pasak jo, pranešimai apie tankus, artėjančius prie Seimo rūmų, neišgąsdino susirinkusiųjų, priešingai – skatino burtis dar pilietiškiau. „Susispaudėme, kaip žąsys į būriuką, kada iškyla pavojus… Visai, kaip natūralioje gamtoje.“  R. Karopčikas tikina, kad tuomet tolumoje girdėtos kalašnikovų šūvių serijos, dar ir dabar skamba jo galvoje, tačiau baimės nesukėlė ir nesukelia. Prisiminęs, kaip tuometiniai savanoriai nemokėjo naudotis jiems paskirtais ginklais, jis, pasinaudojęs proga, skatino ir vaikinus, ir merginas atlikti karinę tarnybą jau vien dėl to, kad „įgytų vyriškumo“, kad reikalui esant, mokėtų apsiginti ir nebijotų ginklo. Aktyvaus Kidulių bendruomenės nario manymu, sausio 13-oji turėtų būti ne darbo diena jau vien dėl to, kad visi galėtų žiūrėti dokumentiką, dalintis prisiminimais ir kalbėtis apie dar visai ne seną Lietuvos istoriją.

Juozas Urbaitis dirbo Kidulių apylinkės įgaliotiniu ir į Vilnių, su kolegomis milicininkais, saugoti Seimo rūmų buvo išsiųstas pagal Vidaus reikalų ministro įsakymą. Jis pasakojo, kaip dar sausio 12-osios naktį viskas buvo ramu ir pasikeitus pamainai jo būrys buvo išleistas pailsėti. Policijos akademijoje vos spėję užmigti pareigūnai buvo pažadinti ir išsiųsti sustiprinti pajėgas prie Aukščiausiosios tarybos, nes televizijos bokštas jau buvo užimtas. J. Urbaitis priminė, kad jo uniforma vis dar buvo rusiška ir tik arklys ant kepurės buvo vienintelis lietuviškas ženklas. Artėjančius milicininkus žmonės pasitiko išsigandę, manydami, kad jau puola rusų armija, tačiau per mikrofonus paskelbus, kad tai – žmonės, pasirengę tarnauti Lietuvai, jie vėl įsiliejo į minią. Jis irgi tikina, kad dažnėjantys pranešimai apie galimą puolimą žmonių neatbaidė, jų rinkosi tik daugiau. Dabar jis juokiasi, kad šalies gynimas buvo simboliškas: „Kas vamzdžio galą nusitvėrė, kas dar kokį „ginklą“…“ Emocingiausias J. Urbaičiui įstrigęs momentas, kai atėjusi basa, galbūt psichikos sutrikimų turinti moteris, ėmė bučiuoti jam batus, o jis ją pakėlė ir pabučiavo: „Tiesiog apėmė emocijos!“ Pasak jo, tada kovojo visi, visi norėjo nepriklausomybės, o dabar dažnai tenka nusivilti išblėsusiu pilietiškumu: „Nori duoti mažai, o gauti daug. Siekia vien sau naudos… Juk viskas pagerėjo.“

Jonas Dimaitis, budėjo prie Seimo rūmų. Jis prisipažino, kad dabar žiūrėdamas sausio 13-osios dokumentiką reaguoja daug stipriau: „Jums namie, prie televizorių turėjo būti žymiai baisiau, nei mums Vilniuje.“ Klausytojai pritarė, kad bendrumo jausmas turėjo suteikti drąsos. Jis priminė, kad protestas turėjo būti ir buvo visiškai taikus. Įgalioti asmenys susirinkusiesiems ne kartą priminė, kad negali būti jokio pasipriešinimo, nieko, ką Rusijos politikai galėtų pavadinti provokacija, kurios tik ir laukė, kad turėtų pretekstą imtis karinių veiksmų. Jo vertinimu, laimėjo tauta: „Jei tiksliau, pagal rinkimų rezultatus, gal net du trečdaliai.“ Apibendrindamas savo įspūdžius jis sakė: „Ką norėjom, tą turi. Reikia patiems viską pasiimti.“

Danutė Dimaitienė, J. Dimaičio žmona, pasakojo, jog į Vilnių su vyru važiuoti norėjo ir pati, tačiau mama liepė jai likti namuose su vos trimete dukrele. Stebėdama dramatiškus įvykius per televiziją moteris sielvartavo tikėdama, kad jos sutuoktinis – prie televizijos bokšto, kur ir buvo patarta važiuoti visiems trims autobusams tada išvykusiems iš Šakių į Vilnių. Grįžus vyrui, budėjusiam prie Seimo rūmų, ji dėkojo Dievui, kad grįžo gyvas, o jis ramiai atsakė: „Kas kad būčiau žuvęs, juk už Tėvynę kovojau.“ Mokytoja prisipažino, kad nuėjusi į darbą užuot aiškinusi lietuvių kalbos taisykles, kalbėjosi su mokiniais apie įvykius Vilniuje. Kitaip tiesiog negalėjo. Ji uždavė vaikams rašyti apie dar šviežią Lietuvos istoriją ir maloniai nustebo tuometinių šeštokų sąmoningumu ir ne vaikišku požiūriu. Kai kuriuos rašinius ji saugoja ir dabar.