Vienas iš pagrindinių buvusio Kidulių dvaro statinių yra svirnas, vietinių šnektoje dar vadinamas ir „špykiere“. Tai dviejų aukštų grūdų sandėlis, kuris iki maždaug 1963 m. nedaug kuo buvo pasikeitęs, nors jau antrą dešimtmetį veikė Kidulių tarybinis ūkis.
Pokyčiai prasidėjo kartu su plačiu elektrifikavimu, kuomet sandėlyje atsirado elektriniai varikliai, sukę grūdų pakėlimo mechanizmus – norijas, paprastas grūdų valymo mašinas, anksčiau suktas rankomis, ventiliatoriai. Beje, pirmasis svirno aukštas turėjo tris erdves. Vidurinė, pagrindinė skirta grūdams, o rytinėje pusėje siena skyrė patalpą, skirtą daugiau arklininkytės reikmėms, o siena atskirtoje vakarinėje dalyje daugiau buvo kitokio žemdirbiško inventoriaus atsargų.
Išskirtinumu buvo antrame aukšte įrengta apšiltinta talpa vandeniui, mat ūkiniuose ir pagrindiniame dvaro pastate veikė vandentiekis, kurio atsiradimą reikia sieti su paskutiniais dvaro savininkais Ofenbergais. Iš netoliese esančių dviejų kaskadinių tvenkinių mechaninė pompa vandenį metaliniais vamzdžiais pakeldavo į talpą sandėlio antrame aukšte, o iš ten jau tekėdavo į paskirties vietas.
Visas kitas darbas svirne vyko paprastai ir tradiciškai, visur vyravo rankų darbas.
Ofenbergams valdant dvarą, pažangos būta daug, nes į svirnus suvežamus javus jau kūlė su kuliamąja mašina, kurią suko lokomobilis arba garo mašina. Iškuliami grūdai byrėjo į maišus, juos vyrai kėlė į vežimus. Leidus apskaitininkui, vežikai netrukdavo atvažiuoti prie sandėlio, mat iki jo tebuvo tik apie tris-keturis šimtus metrų. Čia sandėlininkas arba jo padėjėjas vėl suskaičiuodavo maišus, juos pasverdavo svarstyklėmis, tuomet sandėlio darbininkai, lenktyniaudami tarpusavyje laiptais į antrą aukštą nešė grūdus ir išpildavo juos į aruodus. Aruodai, talpinę rugius, kviečius miežius, avižas, žirnius buvo tiek antrame ir pirmame aukštuose, juos jungė mediniai latakai su užsklandomis-kaiščiais. Antrame aukšte daugiausiai dirbo moterys ir keli vyrai. Moterys susilenkusios arba klūpodamos rankomis suko paprastas grūdų valomąsias – arpus, kurių buvo maždaug šeši. Grūdus į juos iš viršaus mediniais semtuvais vyrai pylė pasemdami iš aruodų. Darbas tikrai nelengvas, nes kildavo daug dulkių, kurios iš patalpos pasišalindavo natūraliu būdu per atvertus nedidelis langelius. Išvalytus grūdus vėl pildavo į aruodus, o po apžiūros ir įvertinimo juos skirdavo į sėklinius, maistinius ir pašarinius. Antrajame aukšte buvo geresnė ventiliacija, tad čia, reikalui esant, grūdus padžiovindavo.
Tolimesniam saugojimui skirti grūdai mediniais latakais į pirmo aukšto aruodus nuslysdavo stumiant tais pačiais mediniais semtuvais, kurie sandėlyje dar buvo naudojami iki maždaug 1963 m. Užpildžius pirmo aukšto aruodus, netrukdavo prisipildyti ir antrojo aukšto aruodai. Dar vienas darbas – grūdų aruoduose vėdinimas, perpilant juos vis tais pačiais mediniais semtuvais. Visą grūdų judėjimą kontroliavo sandėlininkas ir jo padėjėjas. Darbininkai nelabai mėgo šiuos darbus, nes visą dieną tekdavo išbūti dulkėtose patalpose, o atsigaivinimui ir atsigėrimui buvo vienas aliumininis bakelis ant suolelio pirmame aukšte ir vienas toks pat puodukas visiems.
Verta pastebėti, kad Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu svirne grūdų surinkimą ilgai kontroliavo vokiečiai: čia tilpo ne tik iš dvaro laukų nukulti grūdai, bet ir pagal prievoles iš ūkininkų surinkti grūdai kariuomenės reikmėms. Tas pats vyko ir Antrojo pasaulinio karo metais.
Tokia rankų darbo sistema svirne pradėjo keistis tik Kidulių tarybinio ūkio laikais, pradėjus taikyti sandėlyje mažąją mechanizaciją, o iškultus javus išvalant specializuota grūdų valomąja. Kuliamoji „Petkus Gigant“, kurios mechanizmus plokščiąja diržine pavara jau suko traktoriaus „Belarus“ darbinis ratas, ne tik švariau kūlė grūdus, bet ir dalinai juos apvalydavo, tad po antrinio valymo grūdus tereikėdavo tik pakelti į sandėlį ir išskirstyti po aruodus, stebėti jų drėgnumą. Čia jau veikė intensyvios ventiliacijos sistema. Išplėtus javų plotus ir intensyviau juos naudojant, prireikė ir antro grūdų sandėlio Kiduliuose. Kiekviename tarybinio ūkio skyriuje buvo pastatyti nauji, modernesni grūdų sandėliai, juose įrengti ir grūdų malūnai. Kiduliuose grūdų malūną įrengė netoli nuo svirno, buvusioje šunidėje. Ji matomai ne pirmą kartą keitė paskirtį, nes čia būta ir kalvio darbo vietos.
Atskiro dėmesio vertas pats svirno pastatas, jis statytas maždaug 1870-80 m. arba anksčiau. Pamatas sudėtas iš skaldytų akmenų, sienos mūrinės, su puošybos elementais, o medinė perdanga iškart atkreipdavo dėmesį. Ji padaryta iš masyvių medienos konstrukcijų, sujungtų be vinių, su mediniais kyliais. Grindys abiejuose aukštuose sudėtos iš storų lentų. Jeigu dvaro bravoro statybos laikas nekelia abejonių, mat yra išlikęs jo projektas, tai belieka tikėtis, kad kokiame nors archyve pavyks rasti ir tikslesnių duomenų apie svirną.
Dvaro svirno plytų mūras yra išskirtinis, jau vien dėl to, kad plytos yra rankų darbo, klinkerinės, degtos maždaug 1000 – 1100 laipsnių temperatūroje. Jos yra nevienodo atspalvio, vienos raudonesnės, kitos – šviesesnės. Tai lėmė ne tik degimo temperatūra, bet ir pradinė molio mišinio sudėtis. Yra ir degtų dar aukštesnėje temperatūroje, tokios plytos truputį apsilydžiusios, apstiklėjusios, iki melsvo ir juodoko atspalvio. Tokios plytos neįgeria vandens, atsparios drėgmei, lietui, ir viena kita yra pastato fasaduose. Stulpeliuose tarp langų plytos suderintos, eilėse parinktos pagal spalvą.
Plytos netipiškų Lietuvai išmatavimų, jos yra prūsiško stiliaus, t. y. didesnės nei įprastai gamintos Lietuvoje. Yra skirtingų dydžių plytų.
Labai įdomiai svirno mūre dera čerpės arba jų dalys, sukuriančios tam tikrus ritmus, tačiau tiek frizo, ar apie langus esantys apvadai turi tikslinę reikšmę. Pradedant prasikišančiu frizu. Žemesnės mūro konstrukcijos su čerpėmis skirtos apsaugai nuo lietaus. Trečioje frizo eilėje esančios plytos skirtos vandeniui nukreipti nuo mūro, o lašai toliau patenka ant čerpių intarpo, o nuo čerpių snapelių vėl nukreipiamos nuo mūro ir jį saugo. Langų angokraščiai apvesti taip pat čerpėmis. Jie turi ne tik apsauginę nuo vandens reikšmę, bet sukuria savotišką architektūrinę pastato ritmiką. Langų viršutinė dalis – arkinė – kylinė. Išskirtinės yra ir palangių plytos: jų išoriniai kraštai užapvalinti, jos stipriau išdegtos ir neįgeria vandens – tokių palangių nereikėjo skardinti. Šios detalės tik išryškina to meto čia dirbusių meistrų-mūrininkų žinias ir gebėjimus.
Plytos jungtos kalkiniu skiediniu, o siūlėms rievėti arba fūguoti naudotas tvirtesnis skiedinys. Ypač tvirtas kvarcinio smėlio ir kalkinio skiedinio mišinys, panaudotas užsandarinant langų angokraščius. Tai yra ypatingas šio mūro elementas, retai kur sutinkamas – tai tiesiog unikali pastato mūro detalė, veikusi kaip papildomas saugiklis nuo lietaus ir drėgmės.
Išskirtinis mūro elementas – iš čerpių dalių įterptos rozetės, formuojančios savotiškus kryželius, kurie architektūroje ir simbolikoje reiškia išėjimo ženklą. Tokie ženklai būdingi senesnės statybos ritualiniuose statiniuose – bažnyčiose, o kad būtų ūkiniuose pastatuose – išskirtinis reiškinys.
Mūre, pakreipus plytas, išgauti raštai pagyvina architektūrinį pastato vaizdą, sukuria savotišką ornamentiką ir ritmą.
Cinko skardos apsaugos su išsikišimais skirtos bokšteliams nuo lietaus apsaugoti yra taip pat retos, panašių galima pamatyti tik kai kuriuose senuosiuose pastatuose Vilniuje.
Stogas dengtas žvynelinio tipo čerpėmis, kurios yra dvejopos: vienos aiškiai rankų darbo – matosi net paliktos rankų žymės, o kitos gamintos jau naudojant spaudimo būdą.
Buvo dengiama taip vadinamu „karūnėlės“ būdu, kai klojama dvi eilės čerpių jas truputį prakeičiant, vienos ant kitų, arba paprastesniu – tuomet stogas ir lengvesnis ir maždaug 40 proc. čerpių reikia mažiau. Svirne naudotas sudėtingesnis būdas, jis išlaikytas ir perdengiant jį naujomis čerpėmis restauruojant pastatą.
Ne tik svirnas, bet ir kiti mūriniai dvaro pastatai kiek išsiskiria intensyviai raudona plytų spalva. Ją lemia geležingesnis vietinis molis, iš kurio gamintos plytos, čerpės. Jas gamino ne tik dvaro pastatų statybai, bet ir pardavimui, dvaro pajamoms gausinti, Ofenbergai įkūrė plytinę, kurioje daugiausiai dirbo gretimo Limantų kaimo vyrai.
Bunikių kaime, tuoj pat už Švarcgirio miško, yra plytinės likučiai, beveik išlikusi degimo krosnis. Čia plytos nuo karščio apsilydžiusios, tai liudija, kad temperatūra pakildavo daugiau nei 1100 laipsnių.
Molis buvo čia pat, o keramikai tinkamas smėlis taip pat netoli, Švarcgiryje, prieš 5-6 tūkstančius metų supustytas į žemynines kopas, kurias iki mūsų dienų dalinai išsaugojo pats miškas. Kuras, arba mediena – taip pat vietoje. Vieta parinkta tikrai įžvalgiai.
Suradus tinkamo molio, darbininkai nuimdavo paviršinį žemės sluoksnį, molį kasdavo į neaukštas krūvas. Molio sluoksnyje paprastai iškasdavo šulinį ir kanalą vandeniui. Vanduo iš šulinio buvo pilamas į kanalą, o iš jo medinėmis šiūpėlėmis darbininkai vandenį liedavo ant kasamo molio – tam, kad užgesintų jame esančias karbonatines arba kalkakmenio daleles. Jų neutralizavus, pagamintos plytos, gavusios drėgmės, gali irti, sproginėti – praranda kokybę ir gadina mūrą.
Šaltesnio klimato kraštuose, kokiuose yra ir Lietuva, molis paprastai buvo ruošiamas iš rudens, sukasamas į ne aukštesnes kaip 1 m aukščio ilgas krūvas kad žiemą peršaltų taip natūraliai neutralizuojant kalkakmenį.
Suformuotos ir išdžiovintos plytos buvo dedamos į degimo krosnį su tam tikrais tarpais, padarant angas karščiui praeiti. Krosnies Bunikiuose būta maždaug 7 X 7 m, su aukštu kaminu. Degimas vykdavo palaipsniui, aukščiausią temperatūrą pasiekiant per savaitę. Po to plytos antrą tiek laiko vėsdavo.
Plytos formuotos rankiniu būdu, medinėse formose, kurios užtekdavo dviems plytoms. Paruoštas mišinys, apie 18 proc. drėgnumo, buvo suformuojamas kaip tešlos gabalas ir iš nedidelio aukščio metamas į formą. Įmesti reikėjo su ne per didele, bet reikalinga jėga, kad pilnai užpildytų formas. Prieš dedant į formas molį, jas patrindavo į smėlį: sudrėkintos lentos apsiveldavo smėliu, todėl molis prie lentelių neprilipdavo ir suformuota plyta lengvai iškrisdavo iš formos. Formose esantis molis dar buvo truputį suvibruojamas kad pilnai užsipildytų. Jo perteklius nubraukiamas ir atskiriamas styga – tai plona viela, įtempta ant lanko. Su formomis karučiais „žalios“ plytos buvo vežamos džiovinti į stogines, vadinamas „pašiopomis“. Džiovinamos iki dingdavo jų plastiškumas, ir plytas buvo galima toliau džiovinti jas sudedant kantu ir paliekant tarpus judėti tarp jų orui. Dar daugiau pradžiūvus ir sukaupus reikiamą kiekį pagal degimo krosnies tūrį, plytų partiją gabendavo į degimo krosnį.
Išdegtas plytas tikrindavo kiekvieną atskirai plaktuku. Gerai išdegta plyta turėjo skambėti – tai aukščiausia kokybė. Garsas duslesnis – plyta prastesnė. Įdomu ir tai, kad užsakovui pagamindavo ir vardines plytas, su inicialais. Tokią plytą įmūrydavo matomoje pastato vietoje, dažniausiai prie pagrindinio įėjimo. Tai labai senos tradicijos atgarsis, siekiantis keturis-penkis tūkstančius metų.
Ne vieną dešimtmetį plytinė sėkmingai veikė, iki 1940 m., kuomet Lietuvoje pasikeitė santvarka, viskas buvo nacionalizuota, panaikinta privati nuosavybė. Permainos pasiekė ir dvarą, plytinę, nevertinant, kad iš joje pagamintų plytų iškilo dvaro pastatai, o iš čerpių – stogai, atlaikę šimtmečio išbandymus, joje dirbo savo darbą gerai išmanantys žmonės. Ilgai plytinės darbą tarpukariu organizavo buvęs karo belaisvis, pavarde Kraft, pasibaigus karui grįžtantis iš rusų nelaisvės Sibire, ir ilgam užtrukęs Kiduliuose. Šį darbą jis gerai išmanė, mat jo tėvas buvo plytininkas.
Vienu iš tokių reikšmingesnių statinių, sumūryto iš vietinės gamybos plytų, buvo ir dvaro svirnas. Daug rinktinės plytinės produkcijos Nemunu išplukdyta užsakovams į Kauną, panemunės miestelius ir kaimus. Parduodamas plytas pakraudavo į baidokus, jų uostelyje panemunėje, Kukarskės kaime.
Grįžtant prie svirno, tenka pastebėti, kad pastatas visą laiką naudotas intensyviai, jo statybai panaudotos medžiagos puikiai atliko savo paskirtį bėgant dešimtmečiams. Intervencija įvyko sovietmečiu, kai išaugus poreikiams ir mažinant rankų darbą svirne, rytiniame frontone prireikė iškirsti naujas angas prie kurių išorėje įtaisyti du ventiliatoriai su elektros varikliais, o viduje išvedžioti kanalai orui tiekti į aruodus. Dingo ir vandens talpa, tapusi nebereikalinga, mat netoliese buvo pastatytas metalinis vandens spaudimo bokštas, nežinia kodėl pavadintas „botikiu“, tad iš pastato pašalinti ir vandentiekio vamzdžiai. Pastatui dėl to tapo tik geriau, neliko papildomo drėgmės šaltinio, o aktyvus ventiliavimas pagelbėjo palaikyti gerą pastato būklę. Anksčiau svirną vėdindavo vasarą, nusistovėjus sausam ir šiltesniam orui, natūraliu būdu: atverdavo duris ir langelius abiejuose aukštuose. Jame laikydavosi specifinis kvapas, čia šeimininkaudavo ir kelios katės, mažindamos nepageidaujamus graužikus. Sovietmečiu dar viena naujove tapo pastato dezinfekavimas specialiu gelsvos spalvos dūminiu sieringu užtaisu, gerokai pasmirdinančiu orą, ir visiškai išnaikinančiu ne tik graužikus, bet ir kitokį gyvastį, galintį pakenkti grūdams.
Tačiau labiausiai svirnui, kaip ir visam dvaro kompleksui, pakenkė 1990 m. prasidėjusi žemės ūkio pertvarka, kaip ir lūžis visuomenės gyvenime. Kidulių tarybinis ūkis buvo išskaidytas į atskiras bendroves, netrukus sunyko ir jos, žmonėms pajų pavidalu išdalintas bendrovėms išskaidytas turtas. Tai labiausiai palietė buvusį Kidulių dvarą kaip kompleksą iš 27 pastatų. Kadangi nebuvo aiškaus požiūrio į istorinį paveldą – nors dvaras jau buvo įvertintas kaip vietinės reikšmės paveldas, saugomas valstybės – apie tai bylojo metalinė lenta ant pagrindinio pastato sienos, ir įvyko taip, kaip įvyko. Pastatai pajų pavidalu atiteko naujiems savininkams. Svirnas kurį laiką dar išlaikė tiesioginę paskirtį, tačiau apie dvidešimties asmenų grupė juo tik naudojosi, bet nesirūpino pastato priežiūra, remontu, ventiliavimu.
Svirnas, kaip ir kiti dvaro pastatai tiesiog nyko, iš jų buvo grobiama, ardoma, kas galėjo vienaip ar kitaip panaudota. Pastabos ir pastangos saugoti svirną buvo ignoruojamos. Kiek vėliau paaiškėjo, kad bendrovės turtas, kaip ir svirnas, buvo išskirstyti žmonėms nepalikus tai įrodančių dokumentų, arba jie buvo dingę. Pajininkai negalėjo įrodyti teisėtai valdantys jiems atitekusį turtą, minimu atveju – svirną.
Tai buvo tik pradžia, pasibaigusi tuo, kad svirnas buvo apleistas ir jį vėliau, kaip bešeimininkį, perėmė Šakių rajono savivaldybė. Perėmė, bet pastato problemos tik kaupėsi.
Sudegus Kidulių kultūros namams, iškelta mintis svirną pritaikyti kultūros reikmėms realaus atgarsio nesulaukė, nors buvo parengtas rekonstrukcijos projektas, pagal to laiko vertinimus rekonstrukcija ir pritaikymo darbai būtų kainavę apie 220000 litų.
Toliau svirno būklė tik blogėjo, suprastėjo stogas, dingo skardos, saugojusios mūrą ir jo elementus nuo lietaus. Kadangi mūrui naudotas ne cementinis skiedinys, tad įmirkus sienoms ir veikiant kitiems atmosferiniams reiškiniams, pradėjo irti ir pats mūras, prakiuro stogas. Imtasi laikinų stogo dangos gelbėjimo darbų, tuo pasirūpino Kidulių seniūnija.
Tikriausiai, svirną galėjo ištikti ne koks likimas, ir jis galėjo tapti dar viena griuvėsių krūva, tačiau dėka tarptautinio projekto, finansuojamo Europos Sąjungos struktūrinių fondų pagal 2014-2020 m. programą „Kultūros paveldas pasienio regione“, skirtas turizmui ir bendradarbiavimui per sieną, buvusio Kidulių dvaro svirnas tapo šio projekto dalimi. Rusijos federacijos Kaliningrado srityje panašiu objektu tapo Kristijono Donelaičio memorialinis muziejus Tolminkiemyje. Šios programos pagrindinis partneris – Šakių rajono savivaldybės administracija, partneriai – viešoji įstaiga Nemuno euroregiono Marijampolės biuras, skyręs daug dėmesio šiam tarptautiniam sumanymui, ir Kaliningrado srities Istorijos ir meno muziejus. Bendra projekto vertė 1110920 eurų, 90 proc. sumos skirta iš Europos Sąjungos fondų. Svirno rekonstrukcijos ir pirmojo aukšto pritaikymo projektą parengė architektė Nijolė Kazakevičiūtė, numatytus darbus 2018-2020 m. atliko UAB „Termodata“.
Vincas Kriščiūnas
2021 12 11