Karališka premjera metų finalui

Auksu spindintys vardiniai kvietimai, išsipuošę svečiai, raudonas kilimas, foto sienelė… Iki holivudiškos pompastikos trūko gal tik būrio blykstėmis žaibuojančių paparacų, įkyrių žurnalistų ir kostiumuotų apsaugininkų prie durų. Ko netrūko tikrai, tai sveiko jaudulio. Jaudinosi ir vakaro kaltininkai, ir besirenkantys svečiai.

Pradžiai – 100

Nejučia aktorėmis tapusios Kidulių dvaro šokėjos – tikros suvalkietės: darbščios, bet santūrios. Kad ir kaip jomis didžiavosi vadovė, premjerai sutiko pasirodyti tik prieš savo artimuosius. Nuskilo ir Kidulių dvaro bičiuliams: seniūnijos darbuotojams, ansamblių nariams, rėmėjams ir kitiems labiau prisidedantiems prie miestelio kultūrinio gyvenimo puoselėjimo. Čia, kaip ir lietuviškose vestuvėse, rodos, kvieti tik pačius pačiausius, o susirenka visas būrys. Kaip patikslino Kidulių dvaro renginių organizatorė Veronika Novickaitė – 100 pirmųjų žiūrovų.

Poezija pralaužti ledai

Kaip droviai juokiasi Inga Navlickienė, moterys tiesiog pasidavė klasiškų eilių kerams. Pati saves artiste nelaiko – prisipažįsta, kad jau dvaro damos/šokėjos amplua buvo didžiulis iššūkis. “Stengėmės kiek galėjome” – tikina ji pasakodama, kaip natūraliai V. Šekspyro eilės kolektyvo vadovės rankose tapo spektakliu ir nebuvo kur trauktis. “Šiemet minime Vydūno metus, tad darosi įdomu, ką, tokia kūrybinga ir nerimastinga asmenybė, kaip mūsų vadovė šį kart sugalvos,” – jau žiūri į priekį I. Navlickienė ir, matyt, ruošiasi naujam iššūkiui.

Vaida Micevičienė ir Asta Bautrėnienė, lyg susitarusios, pasakoja, kad artimieji jų visų darbą įvertino puikiai. Tą patį sakė ir joms mažiau pažįstami žiūrovai. “Arba nesako tiesos,” – juokiasi A. Bautrėnienė pripažindama, kad nereikia tikėtis absoliutaus tobulumo iš pirmojo bandymo. V. Micevičienė prasitarė, kad jos artimieji nėra dideli spektaklių mėgėjai, tačiau neatsisakė pasigrožėti ja teatro scenoje ir įvertino puikiai. Vilmos Gaidienės artimieji taip pat nedaugžodžiavo. “Man pačiai tai tikrai buvo finalinis metų darbas,  todėl po spektaklio jaučiau ne tik  palengvėjimą, bet ir didžiulį pasitenkinimą, nes viskas pavyko taip, kaip tikėjomės,” – dalinosi įspūdžiais ji.

Kidulių dvaras – puikiausiai terpė kūrybai

Asm. archyvo nuotrauka

Akivaizdu, kad vienas labiausiai istorine pereitimi “sergančių” žmonių Kidulių dvare – šokių kolektyvo vadovė Irma Svetlauskienė. “Tarp Kidulių dvaro sienų jau kuris laikas skamba aristokratiškas juokas, vis dažniau verda rengiamų pokylių sąmyšis. Kiduliuose svečiuojasi aplinkinių dvarų damos: Eliza fon Koidel, Marija Teresė Tiškevičienė, Teklė Zubovienė, Sofija fon Pirch, Liudvika fon Renė, Marija Karpytė – Pliaterienė, Benedikta Konstancija Zaleskienė. Šeimininkai Jonas fon Ofenbergas ir Jekaterina Repnina „neriasi iš kailio“, kad tik įtiktų įnoringiems svečiams…“ – pasakoja ji spindinčiomis akimis ir negali netikėti – tikrai dažnai ir vėlų vakarą dvaro languose žiba žiburiai.

„Čia verda intrigos, aistros, rezgasi romanai, skleidžiasi pavydas ir pinasi likimai…“ – ima juoktis ji pati piešdama menamą paveikslą.

Asm. archyvo nuotrauka

Pasak I. Svetlauskienės, dvaro gyvenimas nėra nuobodus, kaip gali pasirodyti žvelgiant prašalaičio akimis. Tiesa ta, kad visgi dažniau dvare verda darbas, bet jo vaisiai išties saldūs ir iškilmingai patiekiami.

Atpildas už darbą vėliais vakarais

Priešpaskutinę metų dieną Kidulių dvaro senovinių šokių kolektyvas pristatė spektaklį „Meilė (+/-) beprotybė pagal Šekspyrą“. Pati režisierė ir scenarijaus autorė Irma Svetlauskienė prispažįsta, kad kūrinio kilmė gan mistiška. „2016 m. balandį minėjome V. Šekspyro mirties 400 m. sukaktį ir skaitėme sonetus. Tad jau nuo metų pradžios kolektyvą lydėjo Šekspyro meilės eilės,“ – pasakoja ji. Sonetai rado vietą ir tatralizuotoje Kidulių dvaro šokių programoje. Juos prisijaukinus norėjosi gilesnio pažinimo, pajautimo. Ne vien vadovei. Kiek pasispyriojusios sutiko ir šokėjos, kad ne retai juokais imituojamos dvare viešinčių damų bei šeimininkų Ofenbergų istorijos būtų pasakojamos Šekspyro sonetų eilėmis.

Moteriški žaidimai

Asm. archyvo nuotrauka

Drama „Meilė (+/-) beprotybė pagal Šekspyrą“ nukelia žiūrovą į romantizmo laikus, XIX a. pradžią. Tai 4 moterų ir vyro gyvenimo drama. Veiksmas vyksta skirtingose dimensijose – čia susiduria du žmogaus pasauliai: nuo pašalinių akių slepiamas vidinis-jausmų pasaulis ir moralės bei visuomenės primestų taisyklių bei normų ribojamas išorinis-pasaulietinis. Tragedija kyla, kai jausmų pasaulio valdovės nusprendžia paerzinti Likimo Laumę. Nekalti pokštai priverčia herojus balansuoti tarp Meilės ir Beprotybės.

Idėjos autorė prisipažįsta, kad šis spektaklis tapo dideliu iššūkiu visiems studijos nariams: nemirtingos Šekspyro idėjos, poezija, vaidyba… „Esu dėkinga kolektyvui, kad patikėjo manimi, kantriai mokėsi tekstus, gilinosi į savo vaidmenis, negailėjo laiko repeticijoms, kurios tarpušvenčiu truko iki išnaktų,“ – tikina I. Svetlauskienė. Atskirą padėką ji skirtų ir jų šeimos nariams už supratimą, paramą, bei kantrybę. Pasako jos, techniškai sunkiausia buvo dirbti su tekstu ir jo vokalizavimu. „Eiliuotą tekstą norisi deklamuoti, o čia reikėjo mokytis eilėmis kalbėti, kurti dialogą,“ – aiškina režisierė. Sunku buvo ir dėl to, kad salė nėra pritaikyta teatrui – ankšta erdvė tiek veiksmui, tiek žiūrovams. Tad teko prisitaikyti. Buvo baiminamasi, kad ne viskas bus pamatyta ar išgirsta. Rodėsi, kad bendram suvokimui svarbi kiekviena detalė. Būtent abejonės ir pastūmėjo į saugų artimųjų glėbį, o puikus debiutas skatina veikti toliau.

Nuotr. iš „Facebook”

Apdovanojimai už draugystę, kurią norisi tęsti

„Tikiuosi, kad mums pavyko padovanoti žiūrovams šiltą ir gražų reginį,“ – sakė I. Svetlauskienė iš karto po renginio. Kolektyvo nariams, kaip vaisingos draugystės simbolis, už vaidmenis spektaklyje buvo įteiktos auksinės rankos statulėlės (autorė Aida Bunikytė – Lenortavičė). Kolektyvo vadovė taip pat dėkojo Kidulių dvaro darbuotojui, garso operatoriui, instrumentinio ansamblio būgnininkui Gintautui Dulaičiui, kuris padėjo susitvarkyti su aparatūra bei spektaklio grimerei Jolitai, padėjusiai aktorėms sužibėti. „Tikiuosi spektaklį suvaidinti dar bent keletą kartų,“ – dalinosi mintimis I. Svetlauskienė. Ji prisipažįsta jau pasiilgusi šokių ir artimiausiu metu ketina imtis programos atnaujinimo. Teatro atsisakyti nesinori, tačiau viskas priklauso nuo viso kolektyvo norų ir galimybių.

Nuo scenos jaudulio sukelto streso damos atsigaus matuodamosis naują garderobą, tad iki pilnos laimės telieka sulaukti daugiau norinčiųjų veikti: šokti, skaityti poeziją, vaidinti… Žinoma, kaip jau įprasta, labiausiai norisi vyrų, mat jų trūksta, kad būtų galima atskleisti senovinius šokius visu gražumu.

Parengė Monika Būblaitytė