Egzotiškų skonių toli ieškoti nebūtina

Šeštadienio popietę kavinė-vyninė „Vilkenta“ kvietė į Jauno vyno šventę – 15 vynų degustaciją. Buvo pristatomas ne tik šių metų derlius, bet ir 3, 6, 10 ar net 14 metų brandinti vynai. Skonio receptoriams pamaloninti ir geriausioms vyno savybėms atskleisti buvo patiektos gurmaniškai paruoštos sraigės ir sūriai. Romantišką vakaro atmosferą palaikė gyvai atliekamos romantiškos akordeonų melodijos. Kiekvienam svečiui pasijausti ekspertu leido ne tik vyndario J. Vilkenio noras atsiduoti neoficialiam vyno mėgėjų teismui, bet ir smagūs kviestinio somelje pamokymai, kaip ragauti vyną ir išties mėgautis net įprastais užkandžiais.

Galvą apsukanti įvairovė

Pristatydamas vynus degustacijai Juozas Vilkenis nustebino svečius pasirinktų žaliavų įvairove. Jis gamina vyną ne tik iš uogų, bet ir daržovių, netgi kavos, kai kurias rūšis skanina mėta ir imbieru. Bene didžiausią įspūdį susirinkusiems paliko visiškai naujas ir neregėtas gaminys – dilgėlių vynas. Vyndarys tikina, kad ši idėja gimė visai netyčia. „Vaikai buvo išvykę, žmonos nebuvo namie,“ – pradėjo jis trumpą istoriją ir tapo akivaizdu, kad jei tik galėtų, skirtų eksperimentams dar daugiau laiko. Pastebėjęs tarp aviečių krūmų želti pradėjusias dilgėles suskubo jas išrauti, o galiausiai, apsvarstęs šios piktžolės privalumus, sumąstė panaudoti jaunus augalus. Klausantis atrodo, kad procesas vyko labai sklandžiai ir natūraliai, kas visai nestebina – jau daugybę metų J. Vilkenis gamina pienių vyną, kurio žaliava – žolinės kilmės. Kur kas didesnis iššūkis buvo – patenkinti vartotoją. Degustatoriai tik po vertinimo sužinojo, iš ko pagaminti jų ragauti vynai. Aikčiojama buvo ne tik dėl dilgelių, bet ir dėl burokėlių, o morkų vynas taip ir liko daug kam neįminta mįsle. Vyndarys tikina, kad jo tikslas – pateikti natūralaus gamtos kūrinio ir savo darbo jėgos, bei išmonės rezultatą.

Kidulių krašto sūriai

Juozas Vilkenis garsindamas Kidulių kraštą savo vynais viliasi, kad prie jo idėjos prisidės ir daugiau ekologiškos produkcijos gamintojų . Šįkart pasiūlymu bendradarbiauti susidomėjo tik du kraštiečiai. Specialiai šiai degustacijai sūrius paruošė Vilija Tervainienė iš Bunikių. Pati sūrininkė renginyje dalyvauti negalėjo, tačiau jos gaminiai ir be didelių pagyrų pelnė svečių simpatijas. Ekologiškai ir, iki šiol, pagal senolių tradicijas ruošiami sūriai kadaise buvę kiekvieno namų ūkio kasdienybe dabar jau stebina. Džiaugėsi ne tik tie, kuriems baltas sūris – išsiilgtas delikatesas, bet ir tie, kurie dar nepamiršę kaimiško sūrio skonio. Švelnus, gomurį glostantis užkandis puikiai tiko prie vyno ir jiems veikiant kartu buvo atskleistos geriausios abiejų produktų savybės.

Lietuviškos sraigės prancūziškai

Kur kas egzotiškesnį, bet irgi tikrą šio krašto produktą pristatė Egidijus Jasevičius iš Žygėnų. Jis jau trečius metus užsiima sraigių auginimui. Sako, kad pirmuosius du – mokėsi, o dabar jau rimčiau ėmėsi verslo ir ketina plėstis. Kol kas daugiausia produkcijos išvežama į užsienį: Prancūziją ir Italiją. Pasak jo, Lietuvoje paklausa nėra labai didelė. Nedidelė ir konkurencija – yra vos keletas tokių ūkių. Tai buvo pirma tokio pobūdžio prezentacija Egidijui, todėl iš pradžių buvo kiek nedrąsu, bet svečių susidomėjimas ištirpdė ledus ir jis mielai pasakojo apie savo veiklą. Sraigės auginamos visiškai ekologiškai, prižiūrimos laikantis griežtų reikalavimų ir ruošiamos pagal amžių patikrintus receptus. Jos vertinamos, kaip itin sveikas, net gydomųjų savybių turintis maisto produktas. Degustacijoje buvo siūloma paragauti sraigių su sūriu ir „burgundiškų“ – paruoštų pagal populiariausią receptą pasaulyje. Dar vienas retam žinomas delikatesas – sraigių ikrai, vienus sužavėjo, kiti taip ir neišdrįso paragauti.

Vyndarių asociacijos palaikymas

Vyndarių asociacijos prezidentas Romualdas Dapšys negailėjo gražių žodžių apie Juozo Vilkenio vynus ir priminė, kad vynas – ne svaiginimosi, o bendravimo priemonė. Jis prisipažino, kad atvyko labiau iš draugiškų paskatų, nei profesinio įsipareigojimo. „Kuo daugiau gero vyno, tuo geriau,“ – tikino R. Dapšys pasakodamas, kad jų organizacija skatina ne konkurenciją, o tobulėjimą. Būtent todėl jis džiaugėsi galėdamas dalyvauti degustacijoje ir pasitarnauti kolegai kaip vyno žinovas, bei patyręs gamintojas. „Praėjus pusvalandžiui, pridėjau dar tris taškus“, – entuziastingai pranešė jis J. Vilkeniui pats stebėdamasis, kad taurėje pastovėjęs vynas įgavo geresnes savybes. Vakarui įvažiavus ir degustacijai baigiantis mezgėsi vis karštesnės diskusijos apie vyno gamybą, pateikimą ir kitus specifinius, jau gal tik vyndariams suprantamus, sprendimus, kurie keičia galutinį produktą pateikiamą vartotojui.

Namo ne tuščiomis

Degustacijos metu buvo prašoma ne tik įvertinti vyno spalvą, aromatą ir skonį, bet ir atspėti, iš ko jis pagamintas. Toks nežinojimas paskatino svečius įsiklausyti į savo pojūčius ir ne vienas galėjo pasigirti puikia nuojauta. Daugiausiai žaliavų atspėjusi viešnia gavo dovanų butelį Kidulių krašto vyno. Dar vienas toks pat prizas buvo atiduotas už neteisingą, tačiau neįtikėtiną spėjimo variantą – obuolių žiedų vyną. Juokdamasis kartu su originaliąja laimėtoja vyndarys žadėjo apsvarstyti šią idėją. Tuščiomis namo neskubėjo niekas. Vieni domėjosi sūrininkės ir sraigių augintojo kontaktais, o kiti pirko vynus išsinešimui. Barmenė tikino, kad toks susidomėjimas nėra retas reiškinys – dažnai atvažiuoja žmonės, išgirdę apie Kidulių vyninę ir pienių vyną, yra ir nuolatinių pirkėjų. J. Vilkenis tikina, kad gal net 70% parduodamos produkcijos sudaro būtent ši vyno rūšis.

Laikas, kantrybė ir neblėstantis entuziazmas

Paklaustas, ar yra skaitęs Ray Bradbury „Pienių vynas“ J. Vilkenis prisipažino, kad knyga buvo pakliuvusi jam į rankas. Klausimą uždavusi mokytoja tikino, kad knygoje esantys vaizdūs aprašymai yra kažkada įkvėpę ją pačią išbandyti šį receptą ir rūsyje užmirštas, o po dešimtmečio rastas vynas išties buvo dieviško skonio. Vien stebint žvitrias šio patyrusio vyndario akis atrodo suprantama, kad jis neturėjo kantrybės perskaityti knygą iki galo, norėjo jį kuo greičiau gaminti, ragauti ir mėgautis su draugų kompanija. Ilgas skirtingų vyno rūšių sąrašas ir šiandien byloja apie J. Vilkenio polinkį eksperimentams, o daugiau, nei 10 metų išlaikyti vynai ne tiek kantrybės, kiek noro sužinoti, ar tikrai su laiku vynas gerėja, pavyzdys. Pienių vynas patvirtino šią taisyklę ir 2011 metų derlius laimėjo degustatorių simpatijas prieš šiuometinį.

Netikėtai naudingos pamokos

Restorano „Valick Valley“ somelje Karolis Valickas tapo ir vakaro staigmena, ir nedideliu techniniu eksperimentu. Iš anksto su Kidulių krašto vynais susipažinęs kaunietis tiesioginėje vaizdo transliacijoje nepuolė tuščiai jų liaupsinti. Pirma supažindino svečius su vyno vartojimo tradicijomis, papasakojo, ką bendro turi Juozo Vilkenio gaminamas pienių vynas, Kinijos imperija ir jaunystės eleksyras. Stebino ne tik taiklios K. Valicko įžvalgos, bet patarimai, kaip pajusti gėrimo ir maisto skonį. Tas pats, rodos, jau ragautas produktas, atsiskleidė visai kitaip: daug stipriau, išraiškingiau. Net ir daugybę metų vyndarystei atidavęs J. Vilkenis pripažino, kad išmoko šio to naujo. Svečiai entuziastingai sekė pamokymus ir jei prieš renginį kalbinti tik juokėsi, kad yra vyno ekspertai, dabar išties atrodė profesionaliai.

Daugybė minčių ateičiai

Tiek svečiai, tiek organizatoriai renginiu liko patenkinti. Vieni džiaugėsi važiuodami namo su praturtintu žinių apie vyną bagažu, kiti vylėsi išsamiai užpildytose anketose rasti ne tik liaupses, bet ir kritiką, padėsiančią tobulėti. Pusiau juokais, pusiau rimtai buvo sukirsta rankomis su sraigių augintoju dėl bendro delikatesų recepto. Sūrininkei taip pat buvo perduoti skanautojų įspūdžiai su viltimi, kad bendradarbiavimas tęsis ir toliau. Kol Juozas Vilkenis ruošiasi dalyvauti Lietuvos vyndarių asociacijos organizuojamoje jauno vyno šventėje „Žalias vynas“ Zyplių dvare, asociacijos prezidentas jau kuria planus, kaip pratęsti sėkmingą bendradarbiavimą su Kidulių kraštu ir kitais metais miestelio šventėje surengti dar didesnę vyno degustaciją. Natūrali, su meile pateikiama Kidulių krašto produkcija – tas ne kasdienis džiaugsmas sielai, kuris mena senolių tradicijas, bet yra konkurencingas ir šiuolaikiniame pasaulyje. Kavinė-vyninė „Vilkenta“ žada dar ne kartą pakviesti susipažinti su vietine egzotika, o nekantriuosius kviečia apsilankyti ir nelaukiant kito tokio renginio.

Parengė Monika Būblaitytė