BC „Vinkšnupis“ pirmininkas įsimylėjo!

Kelionė į Slovakiją. Asmeninio archyvo nuotr.

Spalio 22-23 dienomis 50 Šakių rajono bendruomenių aktyvistų kartu keliavo autobusu per Lenkiją iki Slovakijos ir atgal. Kidulių bendruomenei atstovavo bendruomenės pirmininkas Martynas Mockevičius ir buvusi bendruomenės pirmininkė Zita Janulaitienė. Ji, kaip ir žadėjo – visada šalia, o palaikymo ir patyrimo tikrai reikėjo. Mat ši kelionė Martynui buvo pirma rimtesnė ekskursija į užsienį. Aišku, už rankos laikyti neteko, bet akivaizdu, kad rūpestingas, motiniškas Zitos žvilgsnis jaunąjį pirmininką lydėjo visą kelionę.

„Turėjome šaunią gidę, kuri papasakojo apie Lenkijos istoriją daug mums negirdėtų dalykų“ – pasakojo Martynas apie pirmąją kelionės dieną, kai keliavo per Lenkiją. „Pabuvojome piligrimų labiausiai lankomame Čenstakavos vienuolyne, o vakare grožėjomės naktinės Krokuvos senamiesčiu – užburiantis vaizdas,“ – dalinosi jis dar šviežiais įspūdžiais rodydamas nuotraukas. Tenka pripažinti, kad į rimtų fotografų gretas pirmininkas tikrai nepretenduoja, tačiau vyriškai prigautos kelionės akimirkos kalba pačios už save – nebuvo kada fiksuoti prisiminimų. Daug svarbiau, kad įspūdžiai giliai įsirėžė atmintyje. „Linksma ir turininga pažintinė kelionė,“ – dalykiškai apibendrino Z. Janulaitienė.

Antrąją dieną buvo numatyta kelionė į kalnus. „Kalnuose mūsų laukė pagrindinis kelionės tikslas – susitikimas su Mary Slavkov bendruomenes atstovais, kurie pasidalino savo patirtimi įgyvendinant Europos sąjungos projektus: gerinat savo infrastruktūrą ir gyvenimo sąlygas, bei įkuriant rekreacines zonas,“ – pasakoja Martynas tikindamas, kad stulbino ne tik mūsų akiai neįprasta gamta, kalnų didybė, bet ir ten gyvenančių žmonių verslumas, prisitaikymas prie gamtos ir rinkos sąlygų. „Bendruomenės Slovakijoje dirba panašiais principais, kaip ir mes: rašo projektus ES paramai gauti, tvarko ir gražina savo miestelius,“ – aiškino buvusi bendruomenės pirmininkė.
Klausantis entuziastingai kalbančio bendruomenės primininko tampa akivaizdu, kad jis labai stengėsi atrasti panašumų tarp mūsų ir Mary Slavkov bendruomenės. Sunku nebuvo: aukštas nedarbo lygis, žemas gyventojų kultūrinis aktyvumas, aktyvistų ir lėšų stygius. Nors ir atrodo, kad kaimynystėje žolė žalesnė, tačiau jie kovoja su tais pačiais vėjo malūnais. Kartais sekasi geriau, kartais blogiau, tačiau, kaip ir pas mus, vis atsiranda norinčių veikti. Čia jis didžiavosi jaunu mūsų bendruomenės aktyvu, kuris, su labiau patyrusių narių palaikymu, vis drąsiau imasi iniciatyvos.

Naujos idėjos, įkvepianti kaimynų patirtis ir mintys, kilusios diskusijose su kitų Šakių rajono bendruomenių nariais, rado vietą M. Mockevičiaus atmintyje, tačiau širdyje įsikūrė visai kas kita. Pirmą kartą neregėto aukščio svaigulį patyręs jaunuolis nė nepajuto, kaip ėmė linkti keliai ir norėjosi išpažinti meilę gamtos didybei. Tą jausmą jau seniai pažinusi Zita tik draugiškai šypsojosi – neįsimylėti neįmanoma: „Kalnų esu mačiusi nemažai, gal įspūdingesnių, tai nebuvo netikėta, bet tikrai nepaprastai gražu.“ Martynas pripažįsta, kad vaizdas ir jausmas užkariavo savaime, o nuotraukoje užfiksuota šypsena išties buvo žymiai didesnė.

Trečiąją dieną maršrutas vedė namo ir grįžus į Lenkiją buvo stabtelėta žymiosiose Veličkos druskos kasyklose. Zitai jos paliko didžiausią įspūdį. Nors unikalus požemių pasaulis ir ten kalnakasių įrengta koplyčia sužavėjo Martyną, jis tikina, kad visgi mieliau melstųsi Kaimelio parapijos bažnyčioje. Vidurdienį grįžus į Krokuvos senamiestį ekskursijos dalyviai buvo nustebinti iš naujo. Visgi miestas dienos šviesoje atrodo kitaip. Zitai šis istorinis miestas labai patiko ir naktį, ir dieną. Taip pat buvo aplankyti Lenkijos valdovų rūmai – Vavelis, bei kiti žymūs ir įdomūs objektai. Glaudžiai susijusi Lietuvos ir Lenkijos istorija tik antrino tam, ką Martynas suprato antrąją kelionės dieną – turime itin daug panašumų su kaimynais, bet kažkodėl esame labiau linkę akcentuoti skirtumus. Z. Janulaitienė filosofavo mažiau ir mėgavosi svečios šalies skirtumais: „Labai patiko Zakopanės turgus su savo kailiais, kailinukais, vilnomis ir, žinoma, avių pieno sūriais.“

„Buvo naudinga praplėsti akiratį bei pamatyti, kaip gyvena žmonės svetur,“ – pasakojo Martynas, bet kartu pripažino, kad nebūtina įkvėpimo ieškoti taip toli. Daug informacijos jis gavo ir iš kelionės draugų. Jie noriai dalinosi patirtimi, asmeninėmis įžvalgomis ir įdomiais ateities planais savo bendruomenėse. Belieka tikėtis, kad bendruomenės pirmininko širdyje užgimusi meilė kalnams peraugs į norą versti kalnus ir siekti aukštumų mūsų mažoje bendruomenėje.

Parengė Monika Būblaitytė