70 metų gyvybės puoselėjimo kelias eina pirmyn

Gegužės 13 dieną, penktadienį, Kukarskės globos namuose vyko renginys „Iš praeities į dabartį“ skirtas čia buvusios ligoninės įkūrimo jubiliejui paminėti.  1946 metais ant Nemuno kranto buvo įkurta Kukarskės ligoninė, o gyvieji jos istorijos liudininkai ir kūrėjai tą sunkų procesą su džiaugsmu prisimena lyg vakar. Susirinkusiuosius sveikino Šakių rajono meras J. Bertašius, VĮ Kriūkų ambulatorijos vyr. gydytojas M. Švabas, seimo nario M. Basčio atstovė, Kidulių seniūnijos seniūnas M. Mykolaitis, Kaimelio parapijos klebonas Z. Stepanauskas, bei mamą gydytoją iš Vilniaus atvežęs verslininkas T. Endriukaitis. Renginį vedė Kukarskės globos namų užimtumo specialistė Raminta Merčaitytė, keletą muzikinių kūrinių atliko Šakių rajono meno mokyklos atstovai. Istorinį susitikimą fiksavo ir rajono spauda.

„Kokius žodžius ištarti, kad suteiktum džiaugsmo?

Kokiais žodžiais prabilti, kad atneštum laimę?

Kokiais žodžiais išreikšti draugystę? Santarvę? Laisvės pojūtį?

O gal tiesiog paimti už rankos?

Kokius žodžius kartoti, kad perteiktum Meilę?

Kokiais žodžiais prabilti, kad apgaubtum kitą švelnumu?

Ar reikia sakyti „Myliu tave“? Ar visuomet būtina tai sakyti?

Ar tą sakyti ir vaikams?

O gal tiesiog paimti už rankos?

Kokiais žodžiais kreiptis? Kokiais žodžiais?

Ir ar tylėjimas – tai nieko nesakymas?

Jei paprasčiausiai žvelgiu į tave Ir šypsausi tau, o mano delne atsiranda tavo ranka

Tuomet tu išgirsi reikalingus žodžius Mano tyloje.“

Tokiomis italų rašytojo Bruno Ferrero eilutėmis vyriausioji slaugytoja Laima Mickūnienė užgavo ne vieną susirinkusiųjų jausmo stygą, nes kad ir kiek daug gražių žodžių buvo pasakyta iškilmingame renginyje, daugiausia liko seniai nesimačiusių kolegų gestuose ir veiduose. Gydytojos, med. seserys ir personalo darbuotojai – visi, kuriuos likimas subūrė varganoje vietovėje po didingu ligoninės pavadinimu, visi tie, kuriems tas pats likimas dar leido pasimatyti. Tylos minute buvo pagerbti ir tie, kurie sukakties nesulaukė, bet paliko pėdsakus ligoninės istorijoje. Sunkiai apibūdinamas kolektyvo šeimyniškumas netruko apjungti susirinkusiuosius tuo pačiu buvusiuoju ryšiu, o dalinimasis prisiminimais greit įžiebė jaunatviškas ugneles net vyriausių darbuotojų akyse lyg nesimatymo metų nė nebūta.

Pradėta nuo pradžių pradžios

Grožintis įspūdingame kraštovaizdyje stovinčiais globos namais sunku patikėti, kad 1840–1910 metais šioje vietoje buvo caro kareivių pasieniečių kordonas. „Čia, dabar už nugaros, buvo svirnas, kur raitoji policija laikė arklius,“ – pasakojo pirminę šių pastatų paskirtį puikiai prisimenantis pirmasis ligoninės ūkvedys Algirdas Andriušis. Tada, kai jis buvo paskirtas dirbti į Kidulius, ligoninė dar tik buvo kuriama vadovaujant vyr. gydytojui B. Druskiui: „Nebuvo stiklų, krosnys pradėtos griauti.“ Su lengva šypsena lūpose vyriškis dėstė, kaip važinėdavo į Rytprūsius, ieškodami tinkamų daiktų – ir įstaigai teko suktis, kaip bet kuriam piliečiui pokariu. Išties, varomąja jėga buvo nebent jaunatviškas noras dirbti, pilietiškumas ir meilė savo kraštui, nes materialinė bazė buvo itin silpna. Žinoma, karjerą Kukarskėje A. Andriušis nutraukė ne dėl to. Koją pakišo jo kariuomenei tinkamas amžius ir politinės permainos. Galiausiai jis vis tiek liko medicinos srityje – dirbo dezinfektoriumi kaimuose. „Kaip gali pamiršti, juk gražiausi jaunystės metai!“ – aiškino, tiksliai net tragiškus to meto įvykius menantis, devintąją dešimtį peržengęs senolis.

Lanksti riba tarp darbo ir asmeninio gyvenimo

Kauno medicinos institutą baigusi gydytoja Aldona Gaižauskienė sakė nujautusi, jog bus paskirta dirbti į tėviškę. Taip iš pradžių ir dirbo Šakiuose, o gavusi ligonių, siunčiamų iš Kukarskės ligoninės, pasvarstydavo, kokiame pakraštyje ji yra. Likimas lėmė, kad būtent čia ji buvo paskirta pavaduoti vyr. gydytoją, o galiausiai ir liko visam. „Čia gimė vaikai, atsirado namai…“ – pasakojo gydytoja. Nors darbas ir buvo sunkus – reikalavo didžiulio lankstumo ir atsidavimo, bet tikėtina, kad būtent dėl užimamų pareigų ji panoro ir gavo leidimą namo statybai visai netoli ligoninės, nors gyvenvietės tada dar nebuvo. Aišku, privilegija turėjo savo kainą ir gal dabar tokios pastabos skamba šmaikščiai, tačiau tada išties ji buvo „viena trijuose asmenyse“ – ir vyr. gydytoja, ir terapeutė, ir pediatrė, o kartais net chirurgė ar rentgenologė. A. Gaižauskienė prisipažįsta, kad tada daug ką reikėdavo daryti pirmą kartą, procesą žinant tik iš studijų institute. Jaunatviška drąsa, noras dirbti ir ryžtas padėti žmonėms buvo tai, ant ko ir laikėsi ligoninė. Štai prireikus jaunutė stomatologė buvo atkraustyta net iš Kėdainių ir Kukarskė tapo jos namais.

Įspūdingi bendro darbo rezultatai

Idėjinė ligoninės istorijos pusė itin graži, tačiau kai jaunoji daktarė A. Gaižauskienė atvyko į Kukarskę realybė nebuvo pasakiška: dvi palatos (vyrų ir moterų), širma atskirtas procedūrinis, penkių lovų gimdymo skyrius, vietoj tualeto stovėjo kibiras, tualetas – lauke, elektros nebuvo, transportui du arkliai, o paskui jau tik vienas. Tai patvirtino ir nuo 1955 metų ligoninėje dirbti pradėjusi Aldona Plioplienė. Pasak jos, stipriausias progresas ir vyko vadovaujant gydytojai Gaižauskienei. Skalbykloje buvo naudojamas vanduo iš šaltinio ant kalno. Vėliau atvedė vandentiekį, buvo įruošti butai darbuotojams, malkinė paversta ambulatorija, iškeltas antras aukštas… taip ligoninė išaugo iki 30, o vėliau ir 50 lovų. „Viską lipinom kaip kregždės,“ – neperdeda gydytoja A. Gaižauskienė pasakodama, kad visi buvo jauni ir nuoširdžiai dirbo ištisomis šeimomis. „Jasaičiai, Pečiūnaičiai… – visų ir nesuminėsi,“ – bandė vardinti A. Gaižauskienė tikindama, kad dirbti nebuvo sunku – gelbėjo visi ir dirbo, ką galėjo. O ir pati nesakydavo „ne“. „Kaip varlę įmetė į balą, o tu kapstykis…“ – juokėsi medikė prisiminusi savo darbo Kukarskėje pradžią. Nors pati sako niekada nenorėjusi, bet aplinkybių priversta dirbo ir vaikų gydytoja. Pasakojo, kaip išvažiavo į Kauną tobulintis šioje srityje, o atėjus gimdymo momentui liko viena su gimdyve ir ne šiaip kokia, o savo kursioke, vyr. gydytojo žmona, panorusia gimdyti Kaune būtent dėl aukštos medikų kvalifikacijos.

Kiekvienas prisidėjo savaip

Gydytoja A. Gaižauskienė 4,5 metų dirbo ir vadovavo ligoninei viena, o vėliau pastiprinimui gavo daktarę R. Endriukaitienę. Medikė džiugiai konstatavo, kad nėra buvę jokių rimtų konfliktų su darbuotojais. Su šypsena buvo prisimintas ir trumpai ligoninėje bedirbęs vyr. gydytojas Keruckas. Darbuotojai kaip mat ėmė linkčioti prisiminę jo savotišką polinkį viską gydyti akupunktūra ir kitas keistenybes. Būtent gydytoja A. Gaižauskienė rado būdą išprašyti jį geruoju – parašė laišką žmonai, o ši atvažiavo ir jį išsivežė. Pažintį su gyd. Ambrazaičiu gydytoja taip pat prisimena lyg smagų nuotykį. „Vakarieniaujant išsikalbėjo, kad turi keturis vaikus,“ – pasakojo ji. – Galvojau, kaip tiek daug spėjo, juk dar visai jaunas!“ Kita pavardė – Bendžius, taip pat sukėlė salėje smagų kuždesį. „Viską mokėjo. Buvo ir mechanikas, ir elektrikas…“ – komentavo tyliai  ūkvedžiu ligoninėje dirbęs Romas Ufartas. Pasakojo, kaip minėtąjį auksarankį darbininką net į Ūkį kviesdavo prie sudėtingiausios technikos, kada kiti specialistai nuleisdavo rankas. Nors taip kalbėti nėra populiaru, bet ne vienas kalbėjusysis pripažino, kad daug naudos davė ir geri santykiai su kolūkiu: skirdavo ir darbininkų, ir technikos, ir medžiagų – visada atsiliepdavo į pagalbos prašymą.

Juokas pro ašaras

Apie tuometinę valstybės paramą R. Ufartas pasakojo su lengva pašaipa, tačiau pripažino, kad tada taip buvo normalu. Jei Šakių ligoninė gaudavo naują mašiną, tai prasčiausią iš turimų skirdavo į rajoną. Jei pasisekdavo – Kukarskei. Jam pačiam yra tekę su tokiu automobiliu užgęsti pakeliui iš Šakių į Kukarskę, o ir skųstis negali – gavai „naują“. Dabar juokinga, kad tokie automobiliai daugiau laiko praleisdavo remonte nei kelyje, tačiau su pasekmėmis taikėsi daktarai. “Negali žmogui atsakyti,” – sakė gydytoja A. Gaižauskienė. Gyvendama arčiausiai, esant reikalui, ji nepaisydavo nei darbo, nei paros laiko, o iškvietimai į namus visada buvo gan sudėtingai įvykdomi dėl techninės pusės nepatikimumo. A. Gaižauskienė dalinosi prisiminimais, kaip teko net kombainu važiuoti pas karščiuojančius ligonius į Maštaičius. „Žinote, kiek ten vietos… Faktiškai ant kelių vairuotojui,“ – aiškino situaciją gydytoja. Važiuojant kombainistas išsikalbėjo, kad karščiuoja ir pats. Pareiga buvo atlikta, bet po to pati gydytoja sunkiai apsirgo. Tačiau jos pasakojimuose jokio kartėlio: „Labai geri žmonės, geri prisiminimai.“

Skausmingas, bet sėkmingas pertvarkymas

Renginio svečias, politinis ir visuomenės veikėjas,  VĮ Kriūkų ambulatorijos vyr. gydytojas Mečislovas Švabas prisistatė kaip naujųjų laikų istorijos atstovas. Su Laisva Lietuva tapęs Šakių rajono savivaldybės sveikatos komiteto pirmininku jis buvo vienas tų, kurie panaikino Kukarskės ligoninę. Pasak jo, sovietinė Semaškos sveikatos apsaugos sistema buvo per daug brangi ir buvo pats tinkamiausias laikas imtis permainų. Dabar jis džiaugiasi, kad po daug ginčų ir susitikimų medicinos istorija Kukarskėje tęsiama, nes kai kurios mažosios ligoninės taip ir išnyko be pėdsako. Didžiausią iniciatyvą įkurti globos namus rodė Šakių ligoninės vyriausias gydytojas A. Klimaitis. Kukarskės ligoninė veikė iki 1994 metų, o vėliau buvo reorganizuota į Šakių rajono savivaldybės globos ir slaugos namus. Šiuo čia metu dirba 23 darbuotojai, jiems vadovauja direktorė Asta Pranaitienė. M. Švabas atsiprašė, jei kada kas buvo ne taip, nes tik gero norėta ir nuoširdžiai džiaugėsi, kad globos namai tiesiog švyti. Jis prasitarė, kad prieš 3 metus buvo kelionėje kartu su A. Pranaitiene, kur sėmėsi patirties ir idėjų, kurios, matyt, tada užfiksuotos jos užrašų knygutėje dabar jau tapo realybe ir galo tam tobulėjimui nematyti. Tikintiesiems puikiai žinomais, lotyniškais krikščioniško himno žodžiais „ubi caritas et amor, Deus ibi est“ (liet. „kur meilė ir labdara – ten Dievas“) jis palinkėjo globos namams tolesnio klestėjimo.

Saugomos vertybės ir stiprinama medicininė pusė

Kukarskės globos namų direktorė Asta Pranaitienė taip pat ieškojo dvasingo tokios gražios istorijos tęstinumo paaiškinimo: „Koks šventasis globoja šią vietą? Gal šv. Rokas?“ Pasak jos, vieta turi savo aurą, turėtų turėti ir sargą. Direktorė džiaugėsi galėdama tęsti prieš 70 metų pradėtą misiją. Ji priminė, kad 2016-ieji – Gailestingumo metai ir, kaip jos patirtis įrodė: gailestingumas nugali viską, nes griūnant valstybėms lieka žmonės. „Garbė čia būti,“ – sakė A. Pranaitienė ir nedaugžodžiaudama padėkojo buvusios ligoninės kolektyvui. Juokaudama, kad dabar įprasta pas medikus važiuoti su gėlėmis ir saldumynais, padovanojo dėžę saldainių visiems susirinkusiems ir pakvietė pasivaišinti kava prie ne didelio užkandžių stalo. Neliko pamiršti ir globos namų gyventojai – jiems buvo padovanotas stalo žaidimas „Visa Lietuva“, nes apie Kukarskę toks dar nesukurtas, kaip šmaikštavo direktorė nepraleidusi progos pradžiuginti įstaigos gyventojų. Savo tolesnių planų ji nedetalizavo, bet pabrėžė, kad dabar orientuojasi į mediciną. Gydytoja A. Gaižauskienė viso buvusios ligoninės kolektyvo vardu įteikė A. Pranaitienei keletą įrėmintų Kukarskės ligoninės nuotraukų, kad istorija neliktų vien jų prisiminimuose. Šviežiausius istorinius momentus pristatė R. Merčaitytė: remontą laiptinėje, skalbykloje, įrengtą med. procedūrų kabinetą, atnaujintą virtuvę, indų plovyklą, administracines patalpas. Svarbiausia, kad labiau pritaikius patalpas palengvėjo ir darbas.

„Buvote jūs – esame mes“

Jungiančiąja grandimi tarp praeities ir dabarties pristatyta šio susitikimo iniciatorė Rasa Dvilaitienė.  Anksčiau ji dirbo med. seserimi, o dabar – slaugytoja, todėl dėl unikalios patirties pelnytai vadinama ligoninės istorijos metraštininke. R. Dvilaitienė pasakojo, kaip 1994 metais, uždarius ligoninę, buvo sunku persiorientuoti, kad tada rado darbą Jurbarke ir apie Kukarskę nė negalvojo, o štai nuo 2008 metų grįžo atgal ir tuo labai džiaugiasi. Žinoma, lengva nebuvo. Kaip pati pasakoja, atėjusi rado sandėliuke prisiglaudusią vienintelę slaugytoją 40-čiai gyventojų. Situacija dabar nepalyginamai geresnė. Pasak jos, visas kliūtis įveikiant svarbiausia – žmonės, todėl dėkojo ligoninės personalui, draugams ir stipriai medikų komandai . Pusiau juokais, pusiau rimtai prisipažino daktarei A. Gaižauskienei, kad jos darbo paslaptimis naudojasi iki šiol. Pritariamai linksėjo ir vyriausioji slaugytoja Laima Mickūnienė: „Buvote jūs – esame mes.“ Ji taip pat prisipažino nė nemaniusi čia dirbti, nes ir pati nevengdavo pakritikuoti globos namų darbą, kol savo kailiu to nepatyrė, todėl kvietė visus, skeptiškai nusiteikusius, susipažinti su procesais iš arčiau. Dėkojo, kad daktarė R. Kriščiūnienė ir telefonu konsultuoja ir atvažiuoja „extra“ atvejais. L. Mickūnienė labiausiai džiaugėsi atsidavusia komanda, su kuria sparčiai tobulėja.

Skambėjo sveikinimo žodžiai, padėkos ir dainos

Prisiminimų popietėje apsilankęs Šakių rajono meras Juozas Bertašius džiaugėsi, kad iki šiol tęsiama Kukarskės istorija, patirtis yra perduodama ir, atrodo, kad gyvuos dar ilgai. Dėkodamas už įdėtą darbą didelę gėlių puokštę įteikė ilgametei Kukarskės ligoninės gydytojai Aldonai Gaižauskienei. Sveikindama susitikimo dalyvius su garbingu jubiliejumi seimo nario Mindaugo Basčio atstovė Ramutė Alytė Bastienė („Kuncaitukė“ – kuždėjo R. Ufartas), neapsiėjo be asmeniškumų –  prisiminė, kaip bijodavo apsilankymų pas gydytoją Gaižauskienę. Dabar jau stebėdama anūkę suprato, kad gal tik baltas chalatas kėlė paniką. Linkėdama ištvermės ir stiprybės ji džiaugėsi, kad globos namai tęsia ligoninės tradiciją, nors ir kitaip, tačiau gelbsti žmones. Kidulių seniūnijos seniūnas Mindaugas Mykolaitis prisipažino esąs bene dažniausiai besilankantis čia iš visų svečių, todėl puikiai žino dabartį, o praeitis jam menkai pažįstama, todėl labai įdomi. Patvirtindamas direktorės žodžius apie aktyvią seniūnijos pagalbą pažadėjo padėti sulaukti ir 100 metų sukakties. Kaimelio parapijos klebonas Zenonas Stepanauskas juokavo, kad gal jau nusibodęs, nes irgi ne retai lankosi. Pasak jo, ligoninė – šventa įstaiga, kurioje puoselėjama gyvybė, todėl belieka tik nusilenkti prieš daktarus ir visus tuos, kurie kadaise kūrė, gydė ir iki šiol rūpinasi čia esančiais žmonėmis. Jis dėkojo direktorei A. Pranaitienei už nepaprastą paprastumą. Iškilmingą renginio nuotaiką išlaikyti padėjo Šakių rajono meno mokyklos atstovų atliekami kūriniai ir pabaigai skirta bendra daina, kurios eilutės apie obelų žydėjimą ir brangų gimtą kraštą lyriškai apjungė susirinkusiųjų širdis. Apie ligoninės 70-metį primins priešais globos namus susirinkusiųjų drauge pasodinta magnolija.

Kolektyvas – didelė darni šeima

Pasibaigus oficialiai renginio daliai kalbos tęsėsi prie vaišių stalo, kuris, žinoma, buvo tik pretekstas neskubėti namo. Nors pristatytas kaip svečias, Tauras Endriukaitis jautėsi savas. Pasakojo, kaip sirgdamas, užuot likęs vienas namie, kelis kartus gydėsi mamos kabinete, o senosios medicinos seserys dar ir dabar familiariai vadina jį Tauriuku, kaip įpratusios nuo vaikystės. Aišku, patys nepamena, bet dirbdami ligoninėje Romas Ufartas ir Rasa Dvilaitienė sužinojo, kad gimė čia trumpai veikusiame akušerijos/gimdymo skyriuje. Kartu su akušere Terese Mileriene dirbusi slaugė Salomėja Mockaitienė taip ir juokėsi, kad gal kurį iš jų ir „pagavusi“. Ji čia dirbo nuo 17 metų ir, kaip bene dauguma darbuotojų, atidavė ligoninei didelę dalį savo gyvenimo. Nežinia, dėl pačių žmonių ar dėl šventinės nuotaikos, nebuvo jokios negatyvumo gaidelės. Net pasakojimai apie tai, kad kelias iki ligoninės kartais būdavo įveikiamas tik traktoriumi, o darbuotojos net žiemą ilgiausius atstumus į darbą įveikdavo pėsčiomis, skambėjo gan linksmai. Ragaujant globos namų direktorės dovanotus saldainius ir mero atvežtą šakotį, teko pripažinti, kad tokios dovanos – naujosios kultūros išradimas. Pasak senųjų darbuotojų, tik itin retais atvejais, iš dėkingumą rodančių pacientų, gaudavo kokių ypatingų skanėstų. Akivaizdu, kad materialinė nauda nebuvo pirmasis kriterijus dirbant savo darbą. Dabar gal sunku suprasti tokį stiprų bendruomeniškumą, norą veikti savo šalies labui ir teorinių apribojimų nepaisymą. Džiuljeta Ufartienė, buvusio Kukarskės ligoninės ūkvedžio žmona, pasakojo, kad po vestuvių atėjusi į vyro darbovietę su šventinėmis vaišėmis, jautėsi lyg priimta į didelę šeimą. Buvę ligoninės darbuotojai prisiminė, kaip smagiai dainuodavo per kolektyvo piknikus, kaip toks laisvalaikis suartindavo kolektyvą ir skatindavo stengtis ne tik dėl savo ambicijų, bet ir dėl artimo gerovės.

Parengė Monika Būblaitytė