Einant Dievo duotu keliu nėra kada abejoti

Monika B. · Publikuota 2017-01-01 · Atnaujinta 2017-01-02

Šį gruodį suėjo lygiai 15 metų, kai Kiduliuose, Kaimelio Šv. Arkangelo Mykolo parapijoje dirba klebonas kun. Zenonas Stepanauskas. Sukaktį parapijiečiai iškilmingai paminėjo sekmadieninių mišių metu.

Nuo mažens su Dievu

Kaimelio parapijos klebonas kunigas Z. Stepanauskas pasakoja, kad Dievas lydi jį nuo ankstyvos vaikystės: „Nuo trejų metukų iki įstojimo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją (1983 m.), nepamenu tokio sekmadienio, kad nedalyvaučiau Šv. Mišiose su tėveliais, broliu ir seserimi.“ Pasak jo, būsimą pašaukimą ir suformavo pastovus lankymasis bažnyčioje, skaityta religinė literatūra, chorvedybos studijos Marijampolės Kultūros mokykloje 1981-1983 metais, pora meto vargonininkavimo Suvalkijoje (Mindaugų parapijoje, Kalvarijos sav. Marijampolės dekanate), bei geras tėvų, kunigų pavyzdys. „Nuo 17 metų jaučiau stiprų pašaukimą į kunigystę, daug meldžiausi ir mąsčiau,“ – prisimena klebonas, 22-jų galutinai apsisprendęs tapti kunigu.

Pašaukimas iš širdies ir iš dangaus

Neapseita ir be mistikos. Klebonas tikina, kad tarnystei jį pastūmėjo ir vienas itin giliai išgyventas sapnas, kuris, jo įsitikinimu, pačios Dievo Apvaizdos dovanotas. Namiškių tai nenustebino. Mat jau anksčiau, jam einant 14-uosius metus, vienuolė išpranašavo motinai, kad sūnus taps kunigu. „Ne žmogus išsirenka Dievą, o Dievas pasirenka ir pašaukia. Tai ne koks žmogaus nuopelnas. Tai – Dievo dovana,“ – tiki dvasininkas. Galbūt toks požiūris jį ir apsaugojo nuo dvejonių. „Esu šimtu procentų įsitikinęs, kad sėdžiu savo kėdėje,“ – tikina Z. Stepanauskas ir prisipažįsta, kad nors minčių būna visokių, niekada nesigaili dėl savo pasirinkimo. Pasak jo, ilgainiui santykis su Dievu tik gilėja ir paprastėja. „Negerai, kai žmogus praranda ryšį su Dievu, kai nuo jo atsiriboja,“ – sako kunigas. Jis tikina, kad tik stebint gyvenimą giliau galima suvokti savo pašaukimą ir tik laikas padeda suprasti, kad vykdai Dievo pavestą misiją žemėje.

Artyn žmonių, artyn Dievo

Parapijiečiai vertina kleboną už paprastą bendravimą ir gebėjimą pajuokauti. Žinoma, yra ir tokių, kurie pagal seną įsitikinimą iš jo tikisi asketiškos rimties. „Susikaustymo ir įsitempimo, manau, yra gerokai per daug,“ – mano kunigas Z. Stepanauskas pastebėjęs, kad dvasingas humoras atgaivina žmones bažnyčioje. Pasako jo, sakraliniai reglamentai padeda išlikti kunigu, tačiau bažnyčia privalo tobulėti, modernėti, nekeičiant ir nenaikinant esminių dalykų, eiti kartu su besikeičiančiu gyvenimu. Jis primena, kad štai pavyzdžiui 10 Dievo įsakymų – amžini, nors užrašyti prieš daugybę metų, ir šiandien puikiai pritaikomi religingo žmogaus gyvenime.

Kunigystė – kelias visam gyvenimui

Zenonas Stepanauskas iki smulkmenų pamena kaip buvo įšventintas į kunigus. Tada buvo 27-erių. Maloniai prisimena ir visas parapijas, kuriuose yra dirbęs. Paprastai, kunigai paskiriami 7 -iems metams, tačiau paklaustas apie galimą perkėlimą tikina, kad nei jis, nei Vyskupas tokių planų artimiausiu metu neturi ir drąsiai šmaikštauja: „Žinot, karstas ir vyskupas bet kada gali iškelti kunigą iš parapijos.“ Tiesa, kad paprastai kunigai dirba iki mirties, o pelnyto poilsio siūloma eiti nuo 75 metų – tiek ne kiekvienas sulaukia. Dvasininkas prisipažįsta mėgstąs sakyti: „Tegul būna, Dieve, Tavo valia“, todėl į gyvenimo permainas žiūri lanksčiai ir primena, kad nepakeičiamų nėra.

Didieji darbai – ne iš niekur

Parapijiečiai gali džiaugtis akivaizdžiais ir dideliais kunigo darbais: suremontuota bažnyčia ir varpinė, naujai perstatyta bažnyčios tvora, sutvarkyta ir išpuoselėta aplinka bei augmenija. Tiesa, čia daug lėmė ne tik paties Z. Stepanausko patirtis atliekant remonto darbus kitose parapijose, bet ir prieš jį dirbusio kunigo Jono Depšio įdirbis. Buvusi Kidulių pagrindinės mokyklos direktorė Nijolė Ūsienė pamena, kad būtent nuo jo prasidėjo bažnyčios ir miestelio bendruomenės artėjimas. Tuo pačiu buvo pradėta tvarkyti ir bažnyčios bei klebonijos aplinka. Zita Janulaitienė, buvusi Kidulių bendruomenės „Vinkšnupis“ pirmininkė, pamena, kad J. Depšys noriai dalyvavo bendruomenės veikloje, kartu vykdavo į kultūrinio pobūdžio išvykas. Jos teigimu dabar kunigo buvimas jau labiau įprastas, o tada, prieš beveik 20 metų, buvo dar tik bažnyčios pasaulėjimo pradžia.

Netikėtai pasitraukęs pirmtakas

2001 metais iš gyvenimo pasitraukęs tuometinis Kaimelio parapijos klebonas Jonas Depšys paliko parapijiečius nežinioje ir dvasinėje sumaištyje. Toks pasirinkimas šokiravo ir patį kun. Z. Stepanauską. Mat jiedu artimai bičiuliavosi ir vos savaitę iki tragedijos kolega lankė jį Višakio Rūdoje (Kazlų Rūdos sav.). „Gerai jį pažinojau. Žinojau jo ligą, stengiausi kiek galėjau jam padėti. Bet manau, liga jį nugalėjo,“ – teigia kunigas. Jis prisipažįsta, kad buvo itin skaudu netekus gero draugo, gaila buvo ir jo paties, ir jo tėvų, artimųjų bei Kaimelio parapijiečių. Praėjus vos parai po kunigo J. Depšio mirties draugiškas vyskupo Juozo Žemaičio skambutis lėmė Z. Stepanausko perkėlimą į Kaimelio parapiją. Klebonas prisipažįsta, kad neturėjo jokių išankstinių nuostatų, tik buvo labai susimąstęs ir sukrėstas. Pasak jo, nebuvo ko bijoti. Perimti ūkinius ir dvasinius bažnyčios reikalus sekėsi gan neblogai. Kunigas netruko pradėti remonto darbus klebonijoje, bažnyčioje ir parapijos namuose, ėmėsi tęsti aplinkos tvarkymą. Džiaugiasi, kad padėjo kaimynai, ūkininkai, parapijiečiai, taip pat Kultūros paveldo departamento atstovai ir tuo metu dirbę seniūnai.

Išlaikyti dvasinę pusiausvyrą pavyksta ne kiekvienam

Kunigas Jonas Depšys – vienas iš tų, apie kurių pasitraukimą iš gyvenimo, bažnyčią atvirai prabilti verčia susirūpinusi visuomenė. Rodos, kartais pamirštama, kad po sutana – paprastas, mirtingas žmogus žmogus, tik prisiėmęs religinius įsipareigojimus. Pamirštama, jog gali sirgti jo kūnas, protas ar sielą užtemdyti kokios negandos. Iš esmės, kunigas gali pasiguosti tik Dievui . „Jis geriausia supras ir sustiprins. Kai kuriais atvejais dar galima pasiguosti geram draugui kunigui, kuriuo tikrai pasitiki. Jis irgi supras. Daugiau absoliučiai niekam,“ – aiškina kun. Z. Stepanauskas. Sparčią gyvenimo tėkmę dvasininkas lėtina laisvalaikiu puoselėdamas klebonijos kiemelį, kuris traukia parapijiečius, kaip mažas Rojaus kampelis, bei rūpindamasis žirgais ir balandžiais. „Aplinka daug ką pasako apie parapiją, parapijiečius ir kleboną. Man klebonijos aplinka labai svarbi, ji pritraukia žmones prie Dievo. Taip pat ir man yra atgaiva sielai,“ – aiškina kunigas savo rūpestį. Pasak jo, tai atstoja ir sportą, ir poilsį. „Gyvūnai labai teigiamai veikia žmogų. Nuima stresą ir nuovargį,“ – įsitikinęs kun. Z. Stepanauskas, todėl laiko įmantrių veislių balandžius, porą arklių, o sodo kūdroje vasarą plaukioje žuvytės. Juos prižiūri pats, kartais konsultuojasi su specialistais ir ieško informacijos internete, todėl labai noriai kalba apie tai su visais besidominčiais. „Čia juk tokios nuostabios apylinkės! Malonu pajodinėti žirgu prie Nemuno ir miškų keliukais,“ – entuziastingai piešia vaizdą kunigas.

Rūpintis ir siela, ir kūnu

Klausiamas, kaip išlaiko dvasinę pusiausvyrą ir gerą fizinę sveikatą, kunigas tikina, kad tiesiog negalima apsileisti. „Gražus turi būti ir vidumi, ir išore. Tikėjimą reikia skelbti linksmai, su giedria nuotaika. Negali gi būti suglebęs ir išsekęs,“ – dėsto šypsodamasis Z. Stepanauskas. Pasak jo, geriausias būdas paskatinti kitus daugiau šypsotis – būti pavyzdžiu. „Man nereikia jokių didelių pastangų,“ – prisipažįsta dvasininkas. – „Esu iš prigimties ypatingai ramus ir linksmas. Akys pačios spindi, kai myli Dievą ir žmones.“ Rodos, klebonas jokio slapto gyvybingumo recepto nesilaiko. Sako, tik kad mėgsta lengvesnį maistą: vaisius, salotas, žuvį ir paukštieną, o sriubą valgo kasdien. Juokiasi rūkytus lašinukus taip pat įtraukęs į meniu – prie delikatesų. Noras judėti išugdytas mokykliniais laikais – šokinėjo su kartimi į aukštį, lavinosi barjeriniame bėgime, puikiai pasirodydavo bėgant 60 ir 100 metrų distancijas. Taip pat žaidė futbolo komandoje ir kilnojo svarmenis. Dabar irgi stengiasi išlaikyti fizinį aktyvumą, pagal galimybes, praktikuoja vaikščiojimą, jojimą, važinėjimą dviračiu ir plaukimą.

Mokosi ne tik iš Dievo

Kunigo idealu Z. Stepanauskas laiko a.a. kunigą kanauninką, poetą Juozą Barkauską, kuris 1967-1985 metais buvo Kaimelio parapijos klebonu. „Man jis – išsilavinimo, dvasingumo, paprastumo ir gerumo pavyzdys,“ – sako dabartinis Kaimelio parapijos klebonas. Žavisi ir a.a. kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, kaip pamaldumo, kantrumo ir nusižeminimo idealu. Sektinu pamokslininku laiko šiuo metu Kauno arkikatedroje bazilikoje dirbantį kunigą monsinjorą Vincentą Jalinską, pirmąjį savo kleboną Lazdijuose, kuris išmokė mylėti žmones, gamtą. O štai mokslo milžinu vadina teologijos daktarą profesorių kunigą Viktorą Butkų, buvusį Kauno kunigų seminarijos rektorių. Lygina jį su pačiu prelatu rektoriumi Maironiu ir giria už jautrumą, išmintį, atsakingumą ir talentą sakyti pamokslus. Nors žavisi kolegų kūryba, raštais ir iškalba, pats sakosi neturįs polėkio kurti. Vienintelis mokykloje sukurtas eilėraštis, bei 16-21 metų amžiaus rašytas dienoraštis taip ir liks privačiuose prisiminimuose. „Gal ir būtų gerai pasidalinti sukaupta išmintimi ir patirtimi raštiškai, tačiau apie tai kažkaip nesusimąstau,“ – prisipažįsta kunigas Z. Stepanauskas. Kaupia ir saugoja jis tik pamokslų tekstus, o išmintį ir patirtį stengiasi perduoti išpažintyse ar bendraudamas su kunigais – mielai duoda patarimų, kai yra prašomas.

Darbo dvigubai daugiau

Slavikų Šv. Onos ir Sudargo Šv. Jono Krikštytojo parapijų klebonui kun. Vitalijui Golinui pasitraukus iš užimamų pareigų, Sudargo Šv. Jono Krikštytojo parapija perduota Kaimelio Šv. Arkangelo Mykolo parapijos klebonui kunigui Zenonui Stepanauskui. Nors darbų padvigubėjo, kunigas Vyskupo Rimanto Norvilo sprendimą vertina teigiamai. „Praktikos turiu, manau, kad suspėju, kol dar ne senatvė,“ – juokėsi kun. Z. Stepanauskas tikindamas, kad tereikia viskam laiku pasiruošti, viską gerai apskaičiuoti ir… greitai suktis. Visgi pripažįsta, kad tokia užduotis ne lengva: svarbu ir pačiam nepersitemti, žiūrėti sveikatos. Kol kas Sudarge sekasi neblogai – vykdomi remonto darbai, atnaujinta pastoracinė taryba.

Bijo saugoti neįkainojamą vertybę

Kaimelio Šv. Archangelo Mykolo bažnyčia – vienintelė, turinti vieno garsiausių Lietuvos dailininko M. K. Čiurlionio paveikslą religine tema „Šv. Rokas“. Menotyrininkai neįvardina paveikslo vertės, nes panašūs šio dailininko kūriniai neparduodami. Tik po straipsnių spaudoje pavyko atkreipti valdžios dėmesį ir štai nuo 2014 metų rudens „ Šv. Roko“ originalas yra saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Jis ten bus kol bažnyčioje bus įrengta atitinkama Kultūros paveldo objektui , signalizacija. Paveikslo vietą laikinai užims neseniai iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus gauta minėto paveikslo reprodukcija. Į įprastinę vietą jis buvo pakabintas ŠventoKalėdoms.

Lėšų stygių kompensuoja meile Dievui

Lėšų trūksta ne tik signalizacijai, tačiau pasak kun. Z. Stepanausko, tokia situacija yra visose parapijose. Norint kažką nuveikti, tenka ieškoti pinigų. Štai Kaimelio parapijos bažnyčia ir varpinė priklauso Kultūros paveldui, todėl jų kapitaliniam remontui prieš aštuonerius metus, Kultūros paveldo departamentas iš valstybės biudžeto skyrė 800 000 litų. Be abejo, prie šių darbų prisidėjo ir parapijiečiai: tiek aukomis, tiek pagalba. Minėtos signalizacijos įrengimui lėšų ketinama ieškoti Europos Sąjungos fonduose.

Aktyvūs talkininkai

Prieš du metus buvo suburtas naujas bažnyčios choras, kuriam vadovauja vargonininkė Kristina Valaitytė. „Džiugu, kad taip noriai, su meile choristai lanko repeticijas ir gieda Šventose Mišiose. Prisideda prie organizuojamų talkų, padeda patarimais,“ – pasakoja kun. Z. Stepanauskas. Smagu, kad choristės bendrauja ir už bažnyčios ribų – buvo išvažiavę į Šiluvos atlaidus. Bažnyčiai dirbanti K. Valaitytė rūpinasi ne tik choru, bet ir bažnyčios bei klebonijos buitimi, jai tenka didelis krūvis aplinkos darbuose. Kunigą labiausiai džiugina tai, kad moteris turi didelį norą ir nemenką žinių bagažą visuose darbuose. Nors jai už darbą atlyginama, daugiausia lemia meilė Dievui ir bažnyčiai.

Į dvasinį ugdymą per kultūrą

Kunigas Z. Stepanauskas maloniai kviečiamas į įvairius renginius ir juose noriai dalyvauja, drąsiai pasisako bendruomenei aktualiomis temomis. Penkiolika metų Kaimelio parapijoje leido gerai pažinti ir kraštą, ir žmones. Klebonas žavisi Nemunu, miškais, Sudargo piliakalniais ir rajono dvarais. Valdžios pokyčių nesureikšmina – visada randa bendrą kalbą. Sako, svarbiausia, kad žmonės aktyvūs ir darbštūs. Nors jau pastebėjo Kidulių kultūrinį atgimimą, stengiasi ir toliau bažnyčioje rengti šventes, kviestis atlikėjus koncertams. Pasak jo, tai dar vienas būdų padaryti parapijiečius laimingesniais. Šalia Šv. Rašto skaitymo, Evangelijos ir pamokslų, tiesioginių pašnekesių ir patarimų išpažinties metu, reikia duoti ir kultūrinio peno sielai. „Norime, kad žmonėms būtų tikros šventės, pakili nuotaika, kad kiltų kultūrinis ir dvasinis lygis kiekvieno parapijiečio širdyje,“ – aiškina kunigas. Jis sako, kad finansinių rūpesčių yra ir jie neišvengiami, tačiau norėtų, kad būtų daugiau klasikinės muzikos koncertų, tautinių renginių, kuriuos mielai priimtų po bažnyčios stogu. Klebonas sako labai pasigendantis meilės Tautinėms šventėms, istorijai. Bažnyčioje taip pat organizuojama caritatyvinė veikla – padedama sunkiau gyvenantiems, dalinama labdara.

Stengiasi neatsilikti

Daug informacijos apie bažnyčią, apeigas ir pamaldų laiką galima rasti interneto svetainėje baznycia.eu. Tai – parapijiečio Modesto Martišiaus mokslų baigiamasis darbas ir dovana parapijai. Jis šiuo metu gyvena Klaipėdoje, todėl dabar svetaine rūpinasi ir ją papildo Vytautas Beržvinskas. Kunigas džiaugiasi, kad tokia savanoriška jauniuolių iniciatyva suteikė galimybę bažnyčiai būti pasiekiama ir internete – ten, kur jau persikėlė didelė dalis kasdienio gyvenimo.